Piciformes yra paukščių būrys, kurį sudaro apie 67 gyvosios gentys, turinčios šiek tiek daugiau nei 400 rūšių, iš kurių maždaug pusę sudaro Picidae (kėkštai ir jų giminaičiai). Į šį būrį įeina tokios žinomos grupės kaip medkirčiai, tukaniai ir barbetos; dauguma rūšių gyvena miškuose ir kitoje medžiuose obeliuojamoje aplinkoje (žemesnių aukštų džiunglėse, lapuočių ir spygliuočių miškuose).

Morfologija ir prisitaikymai

Piciformes pasižymi keletu aiškių anatominių bruožų, susijusių su gyvenimu ant medžio kamienų ir šakų. Beveik visų šio būrio paukščių kojos yra panašios į papūgų zygodaktilų – du pirštai į priekį ir du atgal, kas palengvina sulaikymą ant vertikalių paviršių. Išimtis yra kai kurios tripirščių genys ir rūšys.

Medkirčiai turi specialius prisitaikymus gręžimui ir smūgiams – tvirti snapai, sutvirtinta kaukolė ir ilgai išaugusi liežuvių aparato struktūra (hioidinis aparatas), leidžianti liežuviui išstumti toli už snapo, surandant vabzdžius į kaulelius ir skylutes. Dauguma medkirčių turi standžias uodegos plunksnas, kurios padeda atramai prie kamieno. Tukaniai išsiskiria dideliais, lengvais snapais, kuriuos naudoja vaisiams panaudoti, termoreguliacijai ir socialiniams signalams; barbetos – storiu snapu ir dažnai ryškiu plunksnių raštu.

Mityba

Apskritai Piciformes yra daugiausia vabzdžiaėdžiai, tačiau mityba labai įvairuoja tarp grupių. Kai kurios barbetų ir tukanai rūšys daugiausia minta vaisiais, uogomis ir kartais nektaru, o medkirčiai daugiausia ieško vabzdžių po žieve ir medienoje; kai kurios rūšys taip pat ima sultingus augalinius produktus ar nektarą. Kai kurios medkirčių rūšys maitina ir bičių produktus ar vabzdžių lervas – tačiau pagrindinė jų dieta lieka vabzdžiai.

Dydis ir išvaizda

  • Mažiausi būrio atstovai – pvz., rausvasis pikutis – siekia apie 8 cm ilgio ir vos kelis gramus svorio;
  • Didžiausi – didieji tukaniai (t.y. toko tukanas) gali siekti apie 60–63 cm ir iki kelių šimtų gramų svorio (priklausomai nuo rūšies iki ~680 g).

Lizdavietės ir jauniklių priežiūra

Visi Piciformes paprastai lizdus krauna ertmėse – natūraliose arba išgraužtose skylėse kamienuose ir stogeliuose. Dauguma rūšių gręžia savo ertmes, o kai kurios naikina senas arba užima kitų paukščių iškastas ertmes. Jaunikliai yra altricialiai, t. y. gimsta be plunksnų arba su labai nedidele plunksnų danga ir ilgai priklauso nuo tėvų maitinimo bei šilumos, tad poros dažnai ilgai juos prižiūri iki savarankiškumo.

Elgsena ir komunikacija

Daugelis medkirčių naudoja būgnavimą ant medžio kamieno kaip teritorinį ar poros signalą vietoje arba kartu su garsiniu klyksmu. Tukaniai ir barbetos dažnai komunikuoja taip pat garsais, tačiau turi ir vizualinius signalus – ryškią spalvą, didelius snapus ar plunksnų raštus. Socialumas priklauso nuo rūšies: kai kurios gyvena poromis ir teritorijose, kitos – mažose grupėse.

Paplitimas ir išsaugojimas

Piciformes randami daugelyje pasaulio regionų, daugiausia tropiniuose ir subtropiniuose miškuose, bet taip pat šiauriniuose spygliuočių bei lapuočių miškuose. Daugelis rūšių yra jautrios miškų naikinimui ir buveinių fragmentacijai; kai kurios – ypač rečiau pasitaikančios ar specializuotos – yra saugomos tarptautinėse raudonosiose knygose. Istorinės rūšys, pavyzdžiui, didysis baltakaklis arba dramblinis medkirtys, susidūrė su ryškiu populiacijų nykimu (kai kurios galbūt išnykusios). Išsaugojimo priemonės apima buveinių apsaugą, miškų valdymą ir tyrimus apie rūšių poreikius.

Apibendrinant, Piciformes yra įdomus ir ekologiškai svarbus paukščių būrys, pasižymintis specializuotais anatomijos bruožais, prisitaikymais gręžimui ir plėtojimuosi miškų ekosistemose. Jie atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant medžių kenkėjus bei skleidžiant sėklas (ypač tukanių atveju), todėl jų išsaugojimas prisideda prie miškų biologinės įvairovės išsaugojimo.