2019 m. uraganų sezonas Atlanto vandenyne buvo ketvirtas iš eilės aktyvus sezonas, kai uraganų skaičius viršijo ilgalaikę normą, tęsdamas 2016 m. prasidėjusį aktyvų periodą (2016 m). Šiame Šiaurės Atlanto baseine per sezoną susiformavo 20 tropinių ciklonų, iš kurių 18 tapo pavadintomis audromis. Sezonas oficialiai truko nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., tačiau, kaip ir pastaruosius kelerius metus, aktyvumas prasidėjo anksčiau.

Sezono ypatumai

Gegužės 20 d. susiformavusi subtropinė audra Andrea padėjo 2019 m. tapti penktuoju iš eilės aktyviu sezonu, kai audros rastos prieš oficialią sezono pradžią — taip buvo pagerintas 1951–1954 m. ketverių metų iš eilės rekordas. Liepos pradžioje pirmuoju sezono uraganu tapo Barry, o vėliau rugpjūtį–rugsėjį sezonas atnešė kelis labai smarkius ir plačiai nuskambėjusius ciklonus.

Visame sezone matėsi keli svarbūs trendai:

  • aukštesnis nei vidutinis aktyvumas pagal pavadintų audrų skaičių;
  • stambūs, ilgai trunkantys audrų episoudai, kai kurie smarkiai paveikė sausumą ir miestus;
  • du penktos kategorijos uraganai, todėl 2019 m. įeina į sezonų grupę, kuriuose buvo daugiau nei vienas Category 5 ciklonas.

Pagrindiniai ir labiausiai nukentėjusieji ciklonai

  • Andrea (gegužė) – subtropinė audra, susiformavusi prieš oficialią sezono pradžią; reikšminga kaip patekusių ankstyvųjų audrų serijos dalis.
  • Barry (liepa) – pirmasis sezono uraganas, kuris atnešė intensyvų lietų ir potvynius Luizianos pakrantėms. Barry sukėlė potvynių grėsmes ir infrastruktūros sutrikimus regionuose netoli smūgio vietos.
  • Uraganas Dorianas (rugpjūtis–rugsėjis) – vienas iš sezoną labiausiai paveikusių ciklonų. Dorianas rugpjūčio pabaigoje tapo reikšmingu uraganu, o rugsėjo 1 d. pasiekė penktos kategorijos intensyvumą. Jis ilgai stovėjo virš Baha­mų salų, ypač smarkiai paveikęs Abaco ir Grand Bahama salas, sukeldamas katastrofišką sunaikinimą, potvynius ir didelius gyventojų netekimus bei didžiules ekonomines pasekmes. Padaryta žala įvertinta milijardais dolerių, o pasekmės šiose salose buvo ilgo atstatymo poreikio pavyzdys.
  • Imelda (rugsėjis) – atogrąžų audra Imelda sukėlė katastrofiškus potvynius pietryčių Teksase. Imelda tapo vienu drėgniausių atogrąžų ciklonų JAV istorijoje, vietomis nupylusi didžiulius lietaus kiekius ir sukėlusi plačius potvynius, evakuacijas bei materialinius nuostolius.
  • Lorenzo (rugsėjo pabaiga) – rugsėjo 29 d. šis uraganas tapo antruoju sezono penktos kategorijos ciklonu. Lorenzo išsiskyrė tuo, kad pasiekė tokį intensyvumą palyginti toli į rytus Atlante, tapęs labiausiai į rytus nutolusiu Category 5 uraganu istorijoje, pranokdamas 1989 m. uraganą Hugo. Daugiausia laiko praleidęs atvirose Atlanto vandenyno srityse, Lorenzo sukėlė dideles bangas ir potvynius Atlanto saloms bei paveikė vandenynu plaukiojusius laivus; taip pat buvo registruotas poveikis Azorų saloms bei Palankios bangos Europos pakrantėms.
  • Sebastianas – sezoną lapkričio 25 d. užbaigusi atogrąžų audra; kaip ir dauguma vėlyvųjų audrų, ji ženklino sezono pabaigos laikotarpį.

Pasekmės ir atsigavimas

2019 m. sezonas paliko reikšmingas pasekmes ypač Karibų regionui, Baha­mų saloms ir JAV pietinėms pakrantėms. Daugelyje sričių reikėjo humanitarinės pagalbos, ilgalaikių rekonstrukcijos programų ir infrastruktūros atstatymo. Ekonominiai nuostoliai per sezoną siekė milijardus dolerių, o kai kuriose bendruomenėse atstatymas užtruko metus.

Išvados

2019 m. Atlanto uraganų sezonas pabrėžė, kad net ir periodiškai pasikartojantys aktyvūs sezonai gali turėti labai skirtingą poveikį — nuo audrų, kurios išlieka jūrose, iki tokių, kurios ilgai stovi virš sausumos ir sukelia katastrofiškus padarinius. Dviejų penktos kategorijos uraganų buvimas tame pačiame sezone bei ankstyvųjų audrų susiformavimas prieš oficialią sezono pradžią rodo, kad pasirengimas, perspėjimai ir greita humanitarinė reakcija išlieka esminiai siekiant sumažinti gyvybių ir turto nuostolius.