Žana d'Albret: Navaros karalienė, Henriko IV motina ir hugenotų lyderė
Žana d'Albret — Navaros karalienė, Henriko IV motina ir hugenotų lyderė. Iškili biografija apie jos vaidmenį religiniuose karuose ir Bourbonų dinastijos įtaką.
Žana d'Albret (1528 m. sausio 7 d. – 1572 m. birželio 9 d.), dar žinoma kaip Žana III d'Albret arba Žana III, 1555–1572 m. buvo Navaros karalystės karalienė. Gimė kilmingoje d'Albret šeimoje – ji buvo valdovo Henriko II d'Albret ir jo žmonos Marguerite d'Angoulême (Pranciškaus I sesers) dukra. Išsilavinusi ir politškai aktyvi jau nuo jaunystės, Žana perėmė sostą po tėvo mirties 1555 m. ir stengėsi išsaugoti Navaros nepriklausomybę bei institucijas.
Šeima ir santuoka
1548 m. Žana ištekėjo už Vendomo hercogo Antuano de Burbonu (Antuanu de Burbonu). Iš šios santuokos gimė sūnus Henrikas Burbonas (g. 1553 m.), kuris po motinos mirties perėmė Navaros sostą ir vėliau tapo Prancūzijos karaliumi Henriku IV — pirmuoju Prancūzijos karaliumi iš Burbonu dinastijos. Kaip motina, Žana turėjo didelę įtaką Henriko auklėjimui ir politiniams sprendimams, ypač religiniais klausimais.
Religinė ir politinė veikla
Žana d'Albret yra viena ryškiausių protestantų (hugenotų) figūrų XVI a. Prancūzijoje. Ji priėmė kalvinistinę tikėjimo formą ir savo karalystėje vykdė reformatorišką politiką: remė evangelikų bažnytinę organizaciją, skatino konsistorijų kūrimą, apribojo katalikiškos bažnyčios įtaką ir inicijavo administracines bei finansines reformas. Dėl šios pozicijos ji buvo pripažinta Prancūzijos hugenotų judėjimo dvasine ir politine lyderė ir tapo viena svarbiausių Prancūzijos religinių karų figūrų.
Konfliktai ir diplomatiniai veiksmai
Nors Žana siekė išlaikyti Navaros nepriklausomybę, jos politika ne kartą sukėlė įtampą su Prancūzijos karūna ir katalikiškaisžidiniais. Ji palaikė sąjungą su hugenotų vadovais ir dalyvavo politinėse derybose bei aljansų formavime. Tuo pačiu ji siekė apsaugoti savo sosto ir paveldėjimo teises bei užtikrinti, kad Navara išliktų palankesnė protestantizmui.
Mirtis ir paveldas
Žana d'Albret mirė 1572 m. birželio 9 d. (labai netrukus prieš Šv. Barboros nakties įvykius Prancūzijoje). Jos mirus, sostas perėjo sūnui Henrikui, kurio politinė ir religinė kryptis buvo formuojama tiek motinos principų, tiek sudėtingų karališkosios Prancūzijos aplinkybių. Žana paliko paveldą kaip ryški, principinga ir politinę viziją turinti valdovė: jos sprendimai stipriai paveikė hugenotų padėtį, Navaros vidaus gyvenimą ir vėlesnius Prancūzijos religinius bei dinastinius procesus.
Kultūrinė ir istorinė reikšmė
Istorikai ir kultūros tyrinėtojai Žaną laiko svarbia moterimi-valdove, kuri aktyviai įsikišo į religinius ir politinius savo laikmečio procesus. Ji buvo ne tik valstybės vadovė, bet ir religinių pokyčių iniciatorė bei stipri hugenotų simbolinė figūra. Jos gyvenimas ir sprendimai turėjo ilgalaikį poveikį – tiek jos sūnaus Henriko IV karaliavimui, tiek platesnei Prancūzijos istorijai.
Pirmoji santuoka
Būdama mergaitė, ji turėjo nepaprastai tvirtą charakterį. Tėvai norėjo, kad ji ištekėtų už Vilhelmo "Turtingojo", Julicho-Kleveso-Bergo kunigaikščio. Jis buvo ketvirtosios Anglijos karaliaus Henriko VIII žmonos Anos Klivės brolis. Tuo metu jai buvo 12 ar 13 metų, tuo metu tai buvo gana įprasta mergaitės santuokai.
Ji atsisakė, ir motina liepė ją nuplakti. Mušimas buvo labai griežtas, bet mergaitė ir toliau priešinosi santuokai. Galiausiai Prancūzijos konsteblis nuvedė ją prie altoriaus ir prieš jos valią ištekino.
Matyt, ji ir toliau priešinosi, nes galiausiai santuoka buvo anuliuota dėl nesantuokos.
Antroji santuoka
Antroji jos santuoka taip pat buvo politinė. Jos tikslas buvo suvienyti pietų ir šiaurės Prancūzijos teritorijas. Tačiau šį kartą buvo įsipainiojusi ir meilė. Vienas amžininkas rašė, kad "ji neturėjo jokio malonumo ar užsiėmimo, išskyrus kalbėjimą apie [savo vyrą] arba rašymą jam. Ji tai daro ir draugijoje, ir privačiai... vandenys negali užgesinti jos meilės liepsnos".
Pora susilaukė penkių vaikų, iš kurių du sulaukė pilnametystės.
Navaros karalienė
1555 m. gegužės 25 d. mirė Henrikas II Navaros, o Žana ir jos vyras tapo bendrais Navaros valdovais. 1555 m. rugpjūčio 18 d. Pau mieste Žana ir Antanas buvo karūnuoti per bendrą ceremoniją pagal Romos katalikų bažnyčios apeigas.
Žanos vyras mirė 1562 m. lapkričio 17 d., todėl paskutinius dešimt savo gyvenimo metų ji buvo vienintelė Navaros valdovė.
Jeanne d'Albret portretas, sukurtas Francois Clouet mokyklos dailininko, XVI a. II ketvirtis
Religija
Žanos gyvenimo laikotarpiu religija Prancūzijoje buvo kovos laukas tarp Katalikų bažnyčios ir hugenotų protestantų kalvinizmo.
Religijos srityje Žanai įtaką darė motina, ji buvo linkusi į religinę reformą, humanistinį mąstymą ir asmeninę laisvę. 1560 m. Kalėdų dieną Žana atsivertė į kalvinizmą. Dėl šio atsivertimo ji tapo aukščiausio rango protestante Prancūzijoje.
Jos karalystėje įsigalėjus kalvinizmui, kunigai ir vienuolės buvo išvaryti, katalikų bažnyčios sunaikintos, o katalikiškos apeigos uždraustos. Ji užsakė išversti Naująjį Testamentą į baskų ir bernų kalbas, kad būtų naudingas jos pavaldiniams.
Ji buvo apibūdinama kaip "mažo ūgio, trapi, bet tiesi". Ji buvo labai protinga, bet griežta ir teisuoliška. Hugenotų kronikininkas Agrippa d' Aubigné apibūdino Žaną kaip "pakankamai galingo proto, kad galėtų vadovauti aukščiausiems reikalams".
Be religinių reformų, Žana stengėsi pertvarkyti savo karalystę ir vykdė ilgalaikes savo valdų ekonomikos ir teismų sistemos reformas.
Jeanne mirė Paryžiuje nuo karštinės (tikriausiai infekcinės ligos) būdama 44 metų.
Ieškoti