Michaelis Pretorijus (gimė 1571 m. vasario 15 d. Kreuzburge prie Verros (Creuzburg an der Werra), netoli Eizenacho?; mirė 1621 m. vasario 15 d. Volfenbiutelyje (Wolfenbüttel)) – vokiečių kompozitorius, vargonininkas ir muzikos teoretikas. Jis buvo vienas svarbiausių savo laikmečio kūrėjų ir muzikos teoretikų, parašęs daug įvairios sakralinės ir instrumentinės muzikos. Daug jo kūrinių pagrįsta protestantų bažnyčios giesmėmis ir parapinės muzikos tradicija.

Biografinė apžvalga

Nesame visiškai tikri dėl jo gimimo datos ir tikslios vietos; Praetoriui teko gyventi dinamiškuoju religinės įtampos laikotarpiu Vokietijoje. Jo tėvas buvo griežtas liuteronas ir dėl savo įsitikinimų ne kartą neteko darbo, todėl šeimos gyvenimas buvo permainingas. Jaunystėje Pretorijus mokėsi Lateinschule („lotyniškoje mokykloje“) Torgau mieste, kur muzikos pamokas jam vedė Michaelis Voigtas. Vėliau jis studijavo Frankfurto prie Oderio universitete, kur baigė teologijos studijas.

Po studijų Pretorijus įsidarbino Brunsviko–Volfenbiutelio hercogo kapeloje kaip vargonininkas ir kompozitorius; netrukus jis užsitarnavo gerą reputaciją ir atlyginimą. 1603 m. jis vedė ir susilaukė dviejų sūnų. Nors daug metų praleido Volfenbiutelyje, jis taip pat dirbo ir bendravo su kitų miestų muzikantais: Drezdene susipažino su Heinrichu Schützu, o Magdeburge – su Samueliu Scheidtu. Sveikatos problemos kamavo paskutiniais gyvenimo metais; miręs jis paliko testamentinę paramą vargšams.

Svarbiausi kūriniai ir leidiniai

Pretorijaus kūryba apima įvairias formas – nuo tiesioginių giesmių ir chorinių apdorojimų iki sudėtingesnių polifoninių drobių ir instrumentinių rinkinių. Iš svarbiausių leidinių verta paminėti:

  • Musae Sioniae (serija, išleista apie 1605–1610 m.) – didelės apimties giesmių ir chorinių sumanymų rinkinys, skirtas protestantų bažnytinei muzikai.
  • Terpsichore (1612) – instrumentinė šokių kolekcija, kurioje yra daugiau nei 300 šokių melodijų ir aranžuotų temų; svarbus šaltinis renesanso/ankstyvojo baroko šokių repertuarui ir instrumentinei praktikai.
  • Syntagma Musicum – didžiulis muzikos teorijos ir atlikimo praktikų traktatas (išleidimo darbai vyko per 1610–1620 m. dešimtmetį). Šis veikalas suteikia vertingos informacijos apie to meto instrumentus, instrumentaciją, notaciją ir atlikimo suvestines; leidinyje yra ir detalios instrumento aprašų iliustracijos, kurios tapo svarbiu šaltiniu istorinių instrumentų rekonstrukcijai.

Stilius ir reikšmė

Pretorijaus muzika pasižymi įvairumu: ji apima paprastus giesmių akompanuotus variantus, sudėtingas polifonines kantatas, chorališkas harmonizacijas bei instrumentinius ansamblius. Jis derino tradicinę vokalinę liuteronišką muziką su naujais itališkais įtakos elementais – ritminiu gyvumu, instrumentacijos naujovėmis ir kontrastais tarp skirtingų balsų ar grupių (koncertuojantis stilius).

Syntagma Musicum ir kiti jo teoretiniai darbai yra itin svarbūs atlikimo praktikai: jie suteikia istorinius duomenis apie vargonų statybą ir registraciją, pučiamuosius ir styginius instrumentus (cornett, sakbut/sackbut, violos, fleitos/rekorderiai ir kt.), taip pat apie ansamblinį bei bažnytinį repertuarą. Dėl to Praetorių laikoma vienu svarbiausių šaltinių tyrinėjant XVII a. pradžios vokiečių muziką ir instrumentinę kultūrą.

Asmeninis gyvenimas ir palikimas

Pretorijus buvo katalikiškos kilmės pavardės lotynizavimo tradicijos pavyzdys: jis naudojo formą „Praetorius/Pretorijus“, kuri buvo įprasta to meto mokslininkams ir menininkams. Nors jo gyvenimo dokumentų nėra gausu, palikimas yra reikšmingas: daug jo giesmių ir instrumentinių kūrinių vis dar atlieka ankstyvosios muzikos ansambliai. Jo traktatai naudojami moksliniuose tyrimuose ir instrumentų rekonstrukcijose, o muzika – religinėse apeigose bei koncertuose, ypač atliekant ankstyvąją barokinę muziką.

Pretorijaus indėlis į protestantų bažnytinę muziką, instrumentinę literatūrą ir muzikos teoriją daro jį vienu svarbiausių vokiečių muzikos kultūros veikėjų XVII a. pradžioje.