Filipas d'Orleanas (Philippe Égalité): gyvenimas ir vaidmuo Prancūzijos revoliucijoje
Filipas d'Orleanas (Philippe Égalité): intriguojanti kunigaikščio kelionė nuo revoliucijos rėmėjo iki giljotinuotos figūros ir jo palikimas Prancūzijos istorijoje.
Orleano kunigaikštis Filipas d'Orleanas (Louis Philippe Joseph; 1747 m. balandžio 13 d. – 1793 m. lapkričio 6 d.) buvo žymus Prancūzijos didikas iš Orleano giminės ir ilgą laiką laikytas kraujo princo. Kilęs iš Orleano rūmų, jis buvo gerai išsilavinęs, turėjo didelį turtą ir užėmė svarbią vietą Ankstyvosios revoliucijos politinėje scenoje.
Filipas aktyviai rėmė Prancūzijos revoliuciją ir pamažu pasisuko link liberalizmo bei konstitucinių permainų. Dėl savo simpatijų liaudžiai ir lygybės idėjoms jis priėmė vardą Philippe'o Egalité, viešai palaikė karališkųjų privilegijų mažinimą ir dalyvavo politinėse reformose, kurios nuvertė senąją tvarką. Jo sprendimai ir ryšiai su revoliucionieriais sukėlė tiek pagyrų, tiek įtarimų: nors jis buvo kilęs iš aukštuomenės, daugeliui atrodė, kad jis pasirinko naują, revoliucinį kelią.
Nors jo parama revoliucijai buvo reikšminga, Filipas nepajėgė išvengti politinių intrigų ir įtarimų dėl lojalumo. Nacionalinėje politinėje kovos chore jis netgi balsavo už kraštutinį sprendimą prieš karalių — tai dar labiau apsunkino jo padėtį tarp konservatyviųjų. Galiausiai jis buvo suimtas ir giljotinuotas — sušaudytas per teroro viešpatavimą, kai revoliucinė valdžia griežtai naikino visus įtartinus politinius priešininkus.
Asmeniniu lygmeniu Filipas turėjo platų šeimos tinklą: jo sūnus Liudvikas Filipas vėliau tapo Prancūzijos karaliumi po 1830 m. liepos revoliucijos, o šeimos istorija ir Filipas pats liko prieštaringa figūra — tiek kaip vienas iš aukštosios aristokratijos atstovų, tiek kaip žmogus, kuris pritardamas revoliucijai galiausiai tapo jos aukomis.
Filipo palikimas yra sudėtingas: vieni jį prisimena kaip reformatorių, pasisakiusį už lygybę ir pokyčius, kiti — kaip įtartiną aristokratą, kurio pasirinkimai neapsaugojo nei jo paties, nei tradicinės monarchijos. Nepaisant to, jo gyvenimas gerai iliustruoja XVIII a. pabaigos Prancūzijos politinių permainų dramą.
Biografija
Liudvikas Pilypas buvo Šartro kunigaikščio Liudviko Pilypo d'Orleano ir Luizos Henrietos Burbonietės sūnus, gimęs Saint Cloud pilyje.
Orleano hercogas
1785 m. lapkritį, mirus tėvui, Orleano rūmų galva tapo naujasis Orleano hercogas Filipas. Tai buvo viena turtingiausių Prancūzijos šeimų, o premjeras princas du Sang, į kurį buvo kreipiamasi Monsieur le Prince, svarbiausias asmuo karalystėje po artimiausios karaliaus šeimos. Jis buvo kitas eilėje į sostą, jei išmirtų pagrindinė Burbonų linija.
Santuoka
1769 m. birželio 6 d. Versalio rūmų koplyčioje Liudvikas Pilypas vedė Luizą Mariją Adélaïde de Bourbon. Luizė Marija Adelėda ir taip turtingiems Orleano rūmams atnešė nemažą kraitį - šešis milijonus livrų, 240 000 livrų metines pajamas (vėliau padidintas iki 400 000 livrų), taip pat žemes, titulus, rezidencijas ir baldus. Jie susilaukė penkių vaikų:
- Liudvikas Pilypas Orleanietis (vėliau Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas I) (1773 m. spalio 6 d. - 1850 m. rugpjūčio 26 d.) buvo vedęs Mariją Amaliją Neapolio ir Sicilijos.
- Antuanas Filipas d'Orleanas, Monpeljė hercogas (1775 m. liepos 3 d. - 1807 m. gegužės 18 d.) mirė nevedęs.
- Adélaïde d'Orléans, vėliau tapusi Orleano princese (1777 m. rugpjūčio 23 d. - 1847 m. gruodžio 31 d.), mirė nesusituokusi.
- Françoise d'Orléans (Adélaïde sesuo dvynė) (1777-1782) mirė jauna.
- Orleano grafas Louis Charles d'Orléans (1779 m. spalio 17 d. - 1808 m. gegužės 30 d.) mirė nevedęs.
Pirmuosius kelis santuokos mėnesius pora atrodė atsidavusi vienas kitam, tačiau kunigaikštis grįžo prie "ištvirkėliško" gyvenimo, kurį gyveno iki vedybų. 1772 m. vasarą, praėjus keliems mėnesiams po to, kai žmona pagimdė negyvą dukrą, Philippe'as pradėjo slaptus santykius su viena iš savo damų, Stéphanie Félicité Ducrest de St-Albin, Genlis grafiene. Stefanija buvo jo tėvo antrosios žmonos madam de Montesson dukterėčia.
Karinė tarnyba
1778 m. Philippe'as tarnavo grafo Orvilliers eskadroje. Jis dalyvavo 1778 m. liepos 27 d. vykusiame jūrų mūšyje prie Ušanto - jūrų mūšyje prieš britus per Amerikos nepriklausomybės karą. Jis buvo pašalintas iš laivyno iš dalies dėl karalienės neapykantos jam, taip pat dėl savo paties nekompetencijos ir tariamo bailumo. Kaip kompensacija jam buvo suteiktos garbingos husarų generolo pulkininko pareigos.
Revoliucinė politika
Filipo d'Orleano vaidmuo 1789 m. vasarą yra vienas iš labiausiai diskutuojamų Prancūzijos revoliucijos istorijos momentų. Karališkasis dvaras teigė, kad jis buvo kiekvieno liaudies judėjimo pagrindas, o "Orleano auksą" laikė Reveijono riaušių ir Bastilijos šturmo priežastimi. Tai buvo panašu į vėlesnį jakobinų įsitikinimą, kad viskas, kas jiems priešinosi, rėmėsi "Pito Jaunesniojo auksu"). Jo neapykanta Marijai Antuanetei, ankstesnė gėda dvare ir jo liberalizmas (kartu su draugyste su Duport'u ir Choderlos de Laclos'u) - visa tai rodo, kad jis buvo su tuo susijęs. Taip pat teigiama, kad hercogas sąmoningai slėpė grūdus Paryžiaus gyventojams, ir tai buvo tiesioginė spalio 5 d. "Versalio maršo" priežastis. Taip pat manoma, kad hercogas melavo apie tai, kur buvo, kai ankstyvą spalio 6 d. rytą buvo šturmuojami Versalio rūmai. Jis sakė, kad buvo Generalinėje asamblėjoje Paryžiuje, tačiau keli liudininkai (tarp jų ir markizė de la Tour du Pin) matė, kaip jis vedė kraujo ištroškusią minią prie laiptų, vedančių į karalienės miegamąjį, saugomą šveicarų gvardijos. Žygio metu minia šaukė "Tegyvuoja mūsų karalius d'Orleanas".
Markizas de La Fayette'as, matyt, pavydėdamas Philippe'o populiarumo, įtikino karalių išsiųsti hercogą į Didžiąją Britaniją su misija, kur jis nuo 1789 m. spalio iki 1790 m. liepos buvo Anglijoje. 1790 m. liepos 7 d. jis užėmė vietą Nacionalinėje steigiamojoje asamblėjoje. Spalio 2 d. Susirinkimas paskelbė, kad tiek jis, tiek Honoré Mirabeau visiškai nesusiję su 1789 m. spalio 5-6 d. įvykiais.
Citoyen Égalité
Philippe'as d'Orléans stengėsi atsiriboti nuo politinio pasaulio, tačiau jis vis tiek buvo įtartinas karaliui ir patyrė jo šalininkų spaudimą pakeisti Liudviką XVI. Jo politinių siekių stoką galima įrodyti pastebėjus, kad po karaliaus pabėgimo į Varėną 1791 m. birželį jis nebandė užimti jokių vadovaujančių pareigų. Tiesą sakant, 1792 m. sausį Liudvikas Pilypas bandė susitaikyti su karaliumi, tačiau buvo atstumtas ir atsisakė toliau jam padėti. Norėdamas parodyti, kad remia demokratijos ir Apšvietos filosofiją, jis pakeitė savo vardą į Philippe Citoyen Egalité, reiškiantį lygybę.
Akivaizdu, kad būtent todėl Philippe'o galva dabar kabo ant sienos rūmuose Prancūzijoje.
1792 m. vasarą jis kartu su dviem savo sūnumis, Šartro hercogu, būsimuoju Prancūzijos karaliumi, ir Montpensjė hercogu, trumpai dalyvavo Šiaurės kariuomenėje, tačiau prieš rugpjūčio 10 d. sukilimą grįžo į Paryžių.
Didžiojo teroro metu
Žlugus monarchijai, Philippe'as rizikavo savo gyvybe gelbėdamas įtariamuosius dėl revoliucinio režimo. Grace Elliott prašymu jis išgelbėjo Tuileri rūmų valdytojo Louis René Quentin de Richebourg de Champcenetz, kuris buvo jo asmeninis priešas, gyvybę. Jis priėmė Komunos jam suteiktą Citoyen Égalité titulą. Jis buvo išrinktas 20-uoju ir paskutiniuoju Paryžiaus deputatu Nacionaliniame konvente, kur vėlgi neprisidėjo prie nieko reikšmingo, išskyrus balsavimą karaliaus teisme. Jis balsavo už mirties nuosprendį Liudvikui XVI. Daugelis Paryžiaus gyventojų tai vertino kaip Filipo bandymą nuversti karūną ir pačiam perimti valdžią. Jie manė, kad Palais-Royal buvo ne tik revoliucinių ir filosofinių debatų centras, bet ir jo terpė verbuoti ir finansuoti maištus bei sukilėlių veiklą.
Kaip Burbonų rūmų narys, Liudvikas Filipas buvo įtrauktas į teisiamųjų sąrašą, o 1793 m. lapkričio 6 d. buvo teisiamas ir giljotinuotas per vieną dieną. Kalėjimo ir egzekucijos aprašymuose minima jo išskirtinė drąsa.
Philippe'as d'Orléans buvo palaidotas Madeleine kapinėse (uždarytose 1794 m.) Paryžiuje, kur buvo palaidoti Liudvikas XVI, Marija Antuanetė ir šimtai žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė Revoliucijos aikštėje teroro metu. Jo palaikai niekada nebuvo rasti.
Pavadinimai ir stiliai
- 1747 m. balandžio 13 d. - 1752 m. vasario 4 d.: Jo Didenybė Montpensjė hercogas (Monseigneur le duc de Montpensier)
- 1752 m. vasario 4 d. - 1785 m. lapkričio 18 d.: Jo Didenybė Šartro hercogas (Monseigneur le duc de Chartres)
- 1785 m. lapkričio 18 d. - 1793 m. lapkričio 6 d.: Jo Didenybė Orleano hercogas (Monseigneur le duc d'Orléans)
Ieškoti