Liudvikas Pilypas I (1773–1850) – Liepos monarchijos karalius Prancūzijos
Liudvikas Pilypas I – Liepos monarchijos karalius (1830–1848): nuo tremties iki valdžios, kolonializmo ir 1848 m. revoliucijos, kuri privertė jį pabėgti į Angliją.
Liudvikas Pilypas I (1773 m. spalio 6 d. – 1850 m. rugpjūčio 26 d.) buvo Orleanų dinastijos atstovas, Prancūzijos karaliumi vadintas nuo 1830 iki 1848 m. Jo valdymo laikotarpis istorijoje žinomas kaip Liepos monarchija (1830–1848). Gimė prieš Revoliuciją, mirė tremtyje Anglijoje; savo karjeros viršūnę pasiekė po 1830 m. įvykių, kai į sostą pakeitus Prancūzijos Karolį X jis tapo karaliumi.
Ankstyvas gyvenimas ir tremtis
Liudvikas Pilypas kilęs iš Orleanų palikuonių. Revoliucijos metais jo šeima patyrė skaudžių netekčių, o pats Liudvikas dėl pavojų ir politinės situacijos išvyko į užsienį. Daug metų praleido tremtyje – gyveno tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kitose valstybėse, taip pat trumpai Amerikoje. Po Napoleonų nuosmukio ir Bourbonų restauracijos jis grįžo į Prancūziją, tačiau aktyvesnį politinį vaidmenį ėmė vaidinti tik 1830 m., po Karolio X abdicacijos.
Kelias į sostą ir Liepos monarchija
1830 m. liepos įvykiai, žinomi kaip Liepos revoliucija, privertė Karolį X abdykuoti (abdikacijos) ir sukūrė sąlygas rūmų perėjimui į labiau konstitucinę formą. Liudvikas Pilypas buvo pakviestas užimti aukščiausią pareigą ir tapo karaliumi, rinkdamas titulą, kuriuo stengėsi pabrėžti savo santykį su liaudimi ir buržuazija. Jo režimas formaliai buvo konstitucinis ir orientuotas į verslo sluoksnius bei nuosaikią liberalų politiką.
Užsienio politika ir kolonializmas
Liudvikas Pilypas skatino draugiškus santykius su Didžiąja Britanija ir laikėsi palankios prekybai bei pramonės plėtrai orientuotos politikos. Jis taip pat rėmė kolonializmą – vienas svarbiausių jo užsienio politikos veiksmų buvo įsitraukimas į Alžyro užkariavimą ir plėtrą Šiaurės Afrikoje. Tokios užsienio politikos kryptys papildė jo poziciją Europos scenoje, bet kartu prisidėjo ir prie kritikos bei prieštaravimų vidaus politikoje.
Vidaus politika ir visuomenės reakcijos
Liepos monarchija skatino pramonės augimą, infrastruktūros plėtrą ir verslo interesus, tačiau tuo pačiu ribojo politinį dalyvavimą daugumos gyventojų – rinkimų teisę turėjo tik tam tikros pajamos turintys piliečiai. Administracija dažnai palaikė tvarką ir nuoseklumą, tačiau dėl korupcijos, nepotizmo ir socialinių nelygybių kilo nepasitenkinimas. Reaguojant į protestus ir streikus, kartais buvo naudojama jėga – tai dar labiau mažino monarcho populiarumą ir skatino opozicines nuotaikas.
1848 m. revoliucija, abdikacija ir tremtis
Augantis ekonominis nepasitenkinimas, politiniai apribojimai ir socialinės įtampos susilaukė išsiveržimo 1848 m. Vasario revoliucija prasidėjo plačiais protestais, o pablogėjusi padėtis privertė Liudviką Pilypą priimti sprendimą pabėgti. Jis abdiukavo ir pasitraukė, išeidamas iš šalies slaptu būdu – suklastotu tapatumu kaip "ponas Smitas" – ir persikėlė į Angliją, kur praleido likusius gyvenimo metus tremtyje. Jo vyriausias sūnus jau buvo miręs, todėl įpėdinis neperėmė sostinės ir monarchija netrukus baigėsi; kaip politinė sistema prasidėjo II Respublika (1848 m. Prancūzijos revoliucija).
Paveldas ir istorinis vertinimas
Liudvikas Pilypas dažnai vertinamas prieštaringai: istorikai jį mato kaip monarchą, kuris skatino ekonominę modernizaciją ir tarptautinį bendradarbiavimą, bet kartu laikėsi privilegijuotų sluoksnių interesų ir nepavyko atlikti platesnių politinių reformų, kurios leistų sumažinti socialinę įtampą. Jo valdymo pabaiga aiškiai parodė, kad pusiausvyra tarp konjunktūrinės stabilumo ir demokratinių lūkesčių tuo metu buvo trapus dalykas.
Liudvikas Pilypas mirė Anglijoje 1850 m., gyvenimo pabaigoje likęs tremtyje. Jo valdymo ir veiksmų palikimas tebėra svarbus analizuojant XIX a. Prancūzijos pereinamąsias fazes nuo revoliucijų prie stabilizuotos, tačiau nestabilios konstitucinės politikos.
Ankstyvasis gyvenimas
Gimęs Paryžiaus Karališkuosiuose rūmuose, jis buvo pavadintas Liudviku Pilypu Orleanu (Louis Philippe d'Orléans, Louis Philippe) savo tėvo garbei. Jo tėvai buvo Orleano kunigaikštis ir kunigaikštienė. Vienas iš vyriausių Prancūzijos karališkojo dvaro narių. Jis gimė princo kraujo, suteikiančio teisę į jį kreiptis Jo Šviesybe. Nuo gimimo jam buvo suteiktas Valois hercogo titulas, vienas iš tėvo pagalbinių titulų. Jis buvo vyriausias iš keturių kunigaikščio ir kunigaikštienės šeimoje gimusių vaikų. Jis priklausė Orleano rūmams, kurie buvo valdančiųjų Burbonų rūmų kadetinė atšaka. Abi šios šakos buvo tiesioginės Liudviko XIV palikuonys ir dažnai konkuravo tarpusavyje.
Jį mokė madame de Genlis, kuri vėliau buvo jo tėvo meilužė. Būtent ji įskiepijo jaunajam princui gana liberalų požiūrį. Kai 1785 m. mirė Liudviko Pilypo senelis, jo tėvas tapo Orleano kunigaikščiu, o Liudvikas Pilypas - Šartro kunigaikščiu.
Jo tėvų santuoka buvo įtempta, hercogas garsėjo daugybe nesantuokinių ryšių, o žmona tyliai susitaikė su jo neištikimybe. Ji buvo pagarsėjusi religinga moteris, kuri mėgavosi stebėdama, kaip auga jos vaikai. Liudvikas Filipas buvo vyriausias iš keturių porai gimusių vaikų. Liudvikas Filipas buvo labai artimas savo broliui, jaunesniajam Montpensjė hercogui.
1792 m. jis įstojo į Prancūzijos kariuomenę ir išvyko kariauti į Austriją. Tačiau 1793 m. balandį jis dezertyravo. Jis negalėjo grįžti į Prancūziją, todėl susirado mokytojo darbą Šveicarijoje. Vėliau išvyko gyventi į Švediją. Po to gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, o galiausiai persikėlė į Angliją.
1814 m. Napoleonui atsisakius sosto, Liudvikas Pilypas grįžo į Prancūziją. Karalius Liudvikas XVIII grąžino jam Orleano valdas.
Santuoka
1808 m. pasipiršo Jungtinės Karalystės karaliaus Jurgio III dukrai princesei Elžbietai. Dėl jo katalikybės ir jos motinos karalienės Šarlotės pasipriešinimo princesė nenoriai atsisakė pasiūlymo.
1809 m. Liudvikas Pilypas vedė Neapolio ir Sicilijos princesę Mariją Amaliją, Neapolio karaliaus Ferdinando IV ir Austrijos karalienės Marijos Karolinos dukterį. Jie susilaukė dešimties vaikų. Marija Amalija taip pat buvo mirusios karalienės Marijos Antuanetės dukterėčia.
Jis mirė 1850 m. rugpjūčio 26 d. Klaremonte, Surėjaus grafystėje, Anglijoje.
Šartro kunigaikštis ir kunigaikštienė su mažyliu Liudviku Filipu (1837 m. 1776 m. originalo kopija).
Vaikai
- Orleano hercogas Ferdinandas Filipas (1810 m. rugsėjo 3 d. - 1842 m. liepos 13 d.) buvo vedęs Meklenburgo-Šverino hercogienę Heleną ir turėjo vaikų.
- Luiza (1812 m. balandžio 3 d. - 1850 m. spalio 11 d.) ištekėjo už Belgijos karaliaus Leopoldo I ir susilaukė vaikų.
- Marija (1813 m. balandžio 12 d. - 1839 m. sausio 6 d.) ištekėjo už Viurtembergo hercogo Aleksandro, turėjo vaikų.
- Liudvikas, Nemūro hercogas (1814 m. spalio 25 d. - 1896 m. birželio 26 d.) buvo vedęs Saksonijos Koburgo ir Gotos princesę Viktoriją ir turėjo vaikų.
- François, Joinville'io princas (1818 m. rugpjūčio 14 d. - 1900 m. birželio 16 d.) buvo vedęs Brazilijos princesę Franciscą ir turėjo vaikų.
- Françoise (1816 m. kovo 26 d. - 1818 m. gegužės 20 d.) mirė jauna.
- Klementina (1817 m. kovo 6 d. - 1907 m. vasario 16 d.) ištekėjo už Saksonijos Koburgo ir Gotos princo Augusto ir susilaukė vaikų.
- Karolis, Pentevro hercogas (1820 m. sausio 1 d. - 1828 m. liepos 25 d.), mirė jaunas.
- Henri, Aumalio kunigaikštis (1822 m. sausio 16 d. - 1897 m. gegužės 7 d.) buvo vedęs Abiejų Sicilijų princesę Karoliną Augustą ir turėjo vaikų.
- Antuanas, Montpensjė hercogas (1824 m. liepos 31 d. - 1890 m. vasario 4 d.) buvo vedęs Ispanijos infantę Luisą Fernandą ir turėjo vaikų.
Palikimas
Būdamas Prancūzijos karaliumi, jis savo vaikams ir palikuonims suteikė teisinę galimybę turėti Orleano princo titulą. Su karališkosios didenybės stiliumi.
Pavadinimai ir stiliai
- 1773 m. spalio 6 d. - 1785 m. lapkričio 18 d. Jo Didenybė Valois hercogas.
- 1785 m. lapkričio 18 d. - 1793 m. lapkričio 6 d. Jo Didenybė Šartro hercogas.
- 1793 m. lapkričio 6 d. - 1824 m. rugsėjo 21 d. Jo Didenybė Orleano hercogas.
- 1824 m. rugsėjo 21 d. - 1830 m. rugpjūčio 9 d. Jo Karališkoji Didenybė Orleano hercogas.
- 1830 m. rugpjūčio 9 d. - 1848 m. vasario 24 d. Jo Didenybė Karalius [Prancūzijos]
- 1848 m. vasario 24 d. - 1850 m. rugpjūčio 26 d. Jo Didenybė karalius Liudvikas Pilypas.
Liepos monarchijos (1831-48 m.) ginklai.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Liudvikas Pilypas I?
Atsakymas: Liudvikas Pilypas I buvo antrasis asmuo, kuriam buvo suteiktas Prancūzijos karaliaus titulas.
K: Kodėl Prancūzija tapo respublika?
A: Prancūzija tapo respublika po Liudviko XVI ir Marijos Antuanetės egzekucijos.
K: Kiek laiko Liudvikas Pilypas praleido tremtyje prieš tapdamas karaliumi?
A: Liudvikas Filipas praleido 21 metus tremtyje, kol tapo karaliumi po to, kai 1830 m. Prancūzijos Karolis X atsisakė sosto.
K: Kaip vadinosi Liudviko Pilypo valdymo laikotarpis?
A: Liudviko Pilypo valdymas buvo vadinamas Liepos monarchija.
K: Ką Liudvikas Pilypas skatino savo valdymo metu?
A: Liudvikas Pilypas skatino draugystę su Didžiąja Britanija ir rėmė kolonializmą, ypač Alžyro užkariavimą.
K: Kodėl Liudvikas Pilypas pabėgo į Angliją kaip "ponas Smitas"?
A: Prancūzijos kariuomenė šaudė į demonstrantus, o tai sukėlė 1848 m. Prancūzijos revoliuciją, dėl kurios Liudvikas Pilypas pabėgo į Angliją kaip "ponas Smitas".
K: Kas nutiko Prancūzijos karalystei po Liudviko Filipo mirties?
A: Liudviko Filipo vyriausiasis sūnus ir įpėdinis mirė dar nespėjęs jo įpėdiniu, todėl Prancūzijos karalystė baigėsi.
Ieškoti