Liudvikas Pilypas I (1773 m. spalio 6 d. – 1850 m. rugpjūčio 26 d.) buvo Orleanų dinastijos atstovas, Prancūzijos karaliumi vadintas nuo 1830 iki 1848 m. Jo valdymo laikotarpis istorijoje žinomas kaip Liepos monarchija (1830–1848). Gimė prieš Revoliuciją, mirė tremtyje Anglijoje; savo karjeros viršūnę pasiekė po 1830 m. įvykių, kai į sostą pakeitus Prancūzijos Karolį X jis tapo karaliumi.
Ankstyvas gyvenimas ir tremtis
Liudvikas Pilypas kilęs iš Orleanų palikuonių. Revoliucijos metais jo šeima patyrė skaudžių netekčių, o pats Liudvikas dėl pavojų ir politinės situacijos išvyko į užsienį. Daug metų praleido tremtyje – gyveno tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kitose valstybėse, taip pat trumpai Amerikoje. Po Napoleonų nuosmukio ir Bourbonų restauracijos jis grįžo į Prancūziją, tačiau aktyvesnį politinį vaidmenį ėmė vaidinti tik 1830 m., po Karolio X abdicacijos.
Kelias į sostą ir Liepos monarchija
1830 m. liepos įvykiai, žinomi kaip Liepos revoliucija, privertė Karolį X abdykuoti (abdikacijos) ir sukūrė sąlygas rūmų perėjimui į labiau konstitucinę formą. Liudvikas Pilypas buvo pakviestas užimti aukščiausią pareigą ir tapo karaliumi, rinkdamas titulą, kuriuo stengėsi pabrėžti savo santykį su liaudimi ir buržuazija. Jo režimas formaliai buvo konstitucinis ir orientuotas į verslo sluoksnius bei nuosaikią liberalų politiką.
Užsienio politika ir kolonializmas
Liudvikas Pilypas skatino draugiškus santykius su Didžiąja Britanija ir laikėsi palankios prekybai bei pramonės plėtrai orientuotos politikos. Jis taip pat rėmė kolonializmą – vienas svarbiausių jo užsienio politikos veiksmų buvo įsitraukimas į Alžyro užkariavimą ir plėtrą Šiaurės Afrikoje. Tokios užsienio politikos kryptys papildė jo poziciją Europos scenoje, bet kartu prisidėjo ir prie kritikos bei prieštaravimų vidaus politikoje.
Vidaus politika ir visuomenės reakcijos
Liepos monarchija skatino pramonės augimą, infrastruktūros plėtrą ir verslo interesus, tačiau tuo pačiu ribojo politinį dalyvavimą daugumos gyventojų – rinkimų teisę turėjo tik tam tikros pajamos turintys piliečiai. Administracija dažnai palaikė tvarką ir nuoseklumą, tačiau dėl korupcijos, nepotizmo ir socialinių nelygybių kilo nepasitenkinimas. Reaguojant į protestus ir streikus, kartais buvo naudojama jėga – tai dar labiau mažino monarcho populiarumą ir skatino opozicines nuotaikas.
1848 m. revoliucija, abdikacija ir tremtis
Augantis ekonominis nepasitenkinimas, politiniai apribojimai ir socialinės įtampos susilaukė išsiveržimo 1848 m. Vasario revoliucija prasidėjo plačiais protestais, o pablogėjusi padėtis privertė Liudviką Pilypą priimti sprendimą pabėgti. Jis abdiukavo ir pasitraukė, išeidamas iš šalies slaptu būdu – suklastotu tapatumu kaip "ponas Smitas" – ir persikėlė į Angliją, kur praleido likusius gyvenimo metus tremtyje. Jo vyriausias sūnus jau buvo miręs, todėl įpėdinis neperėmė sostinės ir monarchija netrukus baigėsi; kaip politinė sistema prasidėjo II Respublika (1848 m. Prancūzijos revoliucija).
Paveldas ir istorinis vertinimas
Liudvikas Pilypas dažnai vertinamas prieštaringai: istorikai jį mato kaip monarchą, kuris skatino ekonominę modernizaciją ir tarptautinį bendradarbiavimą, bet kartu laikėsi privilegijuotų sluoksnių interesų ir nepavyko atlikti platesnių politinių reformų, kurios leistų sumažinti socialinę įtampą. Jo valdymo pabaiga aiškiai parodė, kad pusiausvyra tarp konjunktūrinės stabilumo ir demokratinių lūkesčių tuo metu buvo trapus dalykas.
Liudvikas Pilypas mirė Anglijoje 1850 m., gyvenimo pabaigoje likęs tremtyje. Jo valdymo ir veiksmų palikimas tebėra svarbus analizuojant XIX a. Prancūzijos pereinamąsias fazes nuo revoliucijų prie stabilizuotos, tačiau nestabilios konstitucinės politikos.
