1848 m. vasario revoliucija Prancūzijoje nutraukė karaliaus Liudviko Pilypo valdymą ir paskatino Prancūzijos Antrosios respublikos (1848–1852 m.) sukūrimą. Revoliucija buvo greita ir dramatiška: per kelias dienas Paryžiuje susiklostė masinės demonstracijos, gatvės pasipildė barikadomis, o monarchija prarado realią galią.

Priežastys

Vasario sukilimas gimė iš ilgalaikių politinių, ekonominių ir socialinių įtampų:

  • Politinė krizė ir nepopuliarus vyriausybės valdymas: Guizot kabinetas slopino politinę opoziciją, o „banquet“ (pobūvių) kampanijos, skirtos apeiti susirinkimų draudimus, buvo uždraustos ir taip dar labiau uždegta protesto nuotaika.
  • Ekonominės problemos: prasidėjus industrinei pertvarkai auga nedarbas, smuko žemės ūkio gamyba po blogų derlių, didėjo kainos ir gyvenimo sunkumai miestiečiams.
  • Socialinės ambicijos: stiprėjo liberalios ir respublikoninės idėjos, taip pat darbininkų reikalavimai socialinei teisei ir darbo apsaugai.

Ėjimas ir sprendžiantys momentai

Vasario 1848 m. pradžioje demonstracijos Paryžiuje išaugo. Kai vyriausybė uždraudė vieną iš politikų banketų, susirinkimų dalyviai ėmė streikuoti ir eiti į gatves. Per kelias dienas susidarė smarkūs susirėmimai su kariuomene, gatvėse pasirodė barikados, o reikalavimai tapo ne tik dėl vyriausybės pasikeitimo, bet ir dėl platesnių pilietinių teisių.

Galiausiai, intensyvių protestų ir bado įtakoje, Liudvikas Pilypas 1848 m. vasario pabaigoje prarado valdžią ir paliko šalį (jis pabėgo į Didžiąją Britaniją). Tą pačią dieną sostinėje paskelbta Proginė vyriausybė, kuri ėmė žengti svarbius politinius ir socialinius sprendimus.

Provisionaliosios vyriausybės sprendimai ir socialinės priemonės

Proginė valdžia paskelbė Antrosios Respublikos pradžią ir ėmėsi reformų:

  • Įvesta visuotinis vyrų rinkimų teisės principas (universal male suffrage), leidęs platesniam gyventojų sluoksniui dalyvauti rinkimuose.
  • Buvo įtvirtintas „teisės į darbą“ (droit au travail) principas ir nuspręsta įsteigti nacionalines dirbtuves bedarbiams, siekiant sumažinti nedarbą ir užtikrinti pajamas skurstantiesiems.
  • Liuksemburgo rūmuose įkurtas savotiškas pramonės parlamentas, kuriam pirmininkavo Louis Blanc; ši institucija – kartais vadinama Liuksemburgo rūmuose veikusia komisija – bandė tirti ir siūlyti sprendimus darbo santykių ir pramonės klausimams.

Konfliktai ir pasekmės

Nors revoliucija iš esmės pakeitė Prancūzijos politinį žemėlapį, susiklostė naujos įtampos tarp skirtingų grupių: liberalių orleanistų, radikalių respublikonų ir socialistų. Priešingų nuostatų dėl ekonominės organizacijos ir socialinės politikos nesutarimai netrukus sprogo nauju konfliktu — per kelis mėnesius išsivystė Birželio dienų sukilimas (juo daugiausia reagavo darbininkai į nacionalinių dirbtuvių uždarymą), kurį smarkiai numalšino respublikoniškos vyriausybės pajėgos.

Viena reikšmingų ilgalaikių pasekmių – politinė radikalizacija ir tolesni rinkiminiai pokyčiai. 1848 m. vasario įvykiai taip pat paskatino platesnę bangą — jie įkvėpė kitas 1848 m. Europos revoliucijas, kurios nusidriekė per Vokietiją, Italiją, Austriją bei kitas šalis, nors daugumoje jų sukilimai buvo įvairiai nuslopinti arba pataisyti.

Trumpa santrauka

  • 1848 m. vasario revoliucija panaikino Liudviko Pilypo režimą ir paskatino Antrosios Prancūzijos Respublikos įkūrimą.
  • Įtvirtintas droit au travail, įsteigtos nacionalinės dirbtuvės, įsikūrė Liuksemburgo rūmuose veikianti darbo komisija (Louis Blanc).
  • Revoliucija atvėrė kelią tiek demokratinėms reformoms (pvz., visuotiniam vyrų balsavimui), tiek tolesniems vidiniams konfliktams (pvz., Birželio dienų sukilimui) ir darė įtaką 1848 m. revoliucinei bangai Europoje.