Samlesberio raganos

Pagrindinė informacija

1603 m. į Anglijos sostą atsisėdo karalius Jokūbas I. Jam didelę įtaką darė griežtoji Škotijos reformacija. Jis labai domėjosi raganavimu. Iki 1590-ųjų pradžios jis buvo įsitikinęs, kad škotų raganos rengia sąmokslą prieš jį. Savo 1597 m. knygoje "Daemonologija" jis nurodė savo pasekėjams, kad jie privalo pranešti apie visus raganavimo šalininkus ar praktikuojančius raganas ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. 1604 m. buvo priimtas naujas raganavimo įstatymas, pavadintas "Įstatymu prieš burtininkavimą, raganavimą ir susidorojimą su piktomis ir piktomis dvasiomis". Visiems, kurie padarė žalos naudodami magiją arba ekshumuodami lavonus magijos tikslais, buvo skiriama mirties bausmė. Džeimsas netikėjo kai kuriais raganų teismuose pateiktais įrodymais, jis net asmeniškai parodė neatitikimus parodymuose, pateiktuose prieš kai kurias kaltinamas raganas.

Kaltinamos raganos gyveno Lankašyre. XVI a. pabaigoje vyriausybė manė, kad ši grafystė yra laukinis ir neteisėtas kraštas, "garsėjantis vagystėmis, smurtu ir seksualiniu palaidumu, kur bažnyčia buvo gerbiama, o paprasti žmonės nelabai suprato jos doktrinas". Po karalienės Marijos mirties ir jos pusseserės Elžbietos atėjimo į sostą 1558 m. katalikų kunigai buvo priversti slėptis, tačiau tokiose atokiose vietovėse kaip Lankašyras jie vis dar galėjo slapta švęsti mišias. 1612 m. pradžioje, kai vyko teismo procesai, kiekvienam taikos teisėjui Lankašyro grafystėje buvo įsakyta sudaryti savo apylinkės atsiskyrėlių sąrašą, t. y. tų, kurie atsisakė dalyvauti Anglikonų bažnyčios pamaldose, o tai tuo metu buvo baudžiamasis nusikaltimas.

Southworth šeima

XVI a. Anglijos reformacijos metu Anglijos Bažnyčia atsiskyrė nuo popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios valdžios. Šis įvykis suskaldė Samlesbury Hall priklausančią Southworthų šeimą. Seras Džonas Sautvortas (John Southworth), šeimos galva iki pat savo mirties 1595 m., buvo pagrindinis atsiskyrėlis. Jis ne kartą buvo suimtas už tai, kad neatsisakė katalikų tikėjimo. Jo vyriausiasis sūnus, taip pat vardu Džonas, įstojo į Anglikonų Bažnyčią, už ką tėvas jį paveldėjo. Likusi šeimos dalis liko griežtai katalikiška.

Viena iš kaltinamų raganų, Džeinė Sautvort, buvo iš tėvo atimto sūnaus Džono našlė. Tėvo ir sūnaus santykiai nebuvo mandagūs; Džonas Singletonas sakė, kad tėvas net nepraeitų pro sūnaus namus, jei tik galėtų nuo jų laikytis atokiau, ir tikino, kad Džeinė tikriausiai nužudys savo vyrą. Džeinė Sautvort (gimusi kaip Džeinė Šerburnė) ir Džonas susituokė apie 1598 m. Pora gyveno Samlesberio žemutinėje salėje. Džonas mirė likus vos keliems mėnesiams iki jos teismo dėl raganavimo 1612 m. Ji turėjo septynis vaikus.

Samlesbury Hall, Southworthų šeimos namai

Tyrimai

1612 m. kovo 21 d. Alizonas Deivis, gyvenęs netoli Lankašyro kaimelio Fence, netoli Pendlio kalvos, susipažino su Johnu Law, prekeiviu iš Halifakso. Ji paprašė jo kelių smeigtukų, bet jis atsisakė jai duoti, o po kelių minučių Law ištiko insultas, dėl kurio jis kaltino Alizoną. 1612 m. kovo 30 d. Alizon kartu su motina Elizabeta ir broliu Džeimsu turėjo stoti prieš vietinį teisėją Rodžerį Nowellą. Remdamasis gautais įrodymais ir prisipažinimais, R. Nowellas Alizon ir dešimt kitų asmenų išsiuntė į Lankasterio kalėjimą, kur jie turėjo būti teisiami už piktadarystę - žalos padarymą raganavimu.

Kiti Lankašyro magistratai sužinojo apie Nowello aptiktą raganavimą grafystėje. 1612 m. balandžio 15 d. vyriausiasis prokuroras Robertas Holdenas pradėjo tyrimą savo rajone Samlesberyje. Dėl to aštuoni asmenys, tarp jų Džeinė Sautvort (Jane Southworth), Dženet Bierli (Jennet Bierley) ir Elen Bierli (Ellen Bierley), buvo pasiųsti į teismą. Buvo teigiama, kad jos naudojo raganavimą prieš Grace Sowerbutts, Jennet anūkę ir Ellen dukterėčią.

Bandymas

1612 m. rugpjūčio 19 d. teismą nagrinėjo seras Edvardas Bromlis (Edward Bromley), teisėjas, siekiantis būti paaukštintas į apygardą arčiau Londono. Galbūt jis norėjo padaryti įspūdį karaliui Jokūbui, teismų sistemos vadovui. Prieš teismo posėdį Bromlis įsakė paleisti penkis iš aštuonių kaltinamųjų iš Samlesberio, įspėdamas dėl jų elgesio ateityje. Jane Southworth, Jennet Bierley ir Ellen Bierley buvo kaltinamos naudojusios "įvairius velniškus ir piktus menus, vadinamus raganavimu, užkeikimais, kerėjimais ir burtais, vienoje Grace Sowerbutts ir jos atžvilgiu", dėl ko jos neprisipažino kaltos. Keturiolikmetė Grace buvo pagrindinė kaltinimo liudytoja.

Greisė pirmoji davė parodymus. Ji pasakojo, kad jos močiutė ir teta, Jennet ir Ellen Bierley, galėjo persikūnyti į šunis ir kad jie ją "persekiojo ir erzino" daugelį metų. Ji taip pat pasakojo, kad jie už plaukų ją buvo nunešę į šienapjūtės viršūnę. Jie taip pat bandė priversti ją nuskęsti. Grace sakė, kad moterys ją nusivedė į Thomo Walshmano ir jo žmonos namus, iš kurių pavogė kūdikį, kad iščiulptų jo kraują. Greisė sakė, kad kitą naktį vaikas mirė, o po to, kai jį palaidojo Samlesberio bažnyčioje, Ellen ir Dženet iškasė kūną ir parsinešė namo. Tada moterys dalį jo išvirė ir suvalgė, o iš likusios dalies pasigamino tepalo, kuris leido joms persikūnyti į kitus pavidalus.

Greisė taip pat pasakojo, kad jos močiutė ir teta kartu su Džeine Sautvort (Jane Southworth) kiekvieną ketvirtadienio ir sekmadienio vakarą eidavo į sabatus, kurie vykdavo Raudonajame krante, šiaurinėje Ribblo upės pakrantėje. Šiuose slaptuose susitikimuose jos susitikdavo su "keturiais juodais padarais, einančiais stačiomis, bet ne kaip vyrai", su kuriais valgydavo, šokdavo ir mylėdavosi.

Toliau liudijo Thomas Walshmanas, kūdikio, kurį, kaip įtariama, nužudė ir suvalgė kaltinamasis, tėvas. Jis patvirtino, kad jo vaikas dėl nežinomų priežasčių mirė būdamas maždaug vienerių metų. Jis pridūrė, kad Grace Sowerbutts apie balandžio 15 d. buvo aptiktas gulintis kaip negyvas savo tėvo tvarte ir atsigavo tik kitą dieną. Kiti du liudytojai, Džonas Singletonas ir Viljamas Alkeris, patvirtino, kad seras Džonas Sautvortas, Džeinės Sautvortos uošvis, nenorėjo praeiti pro namą, kuriame gyveno jo sūnus, nes manė, kad Džeinė yra "pikta moteris ir ragana".

Egzaminai

Teismo sekretorius Thomas Pottsas rašė, kad išklausius įrodymus daugelis teismo dalyvių buvo įsitikinę kaltinamojo kaltumu. Teisėjui paklausus, ką jie galėtų atsakyti į jiems pateiktus kaltinimus, Pottsas praneša, kad jie "nuolankiai puolė ant kelių verkdami ašaromis" ir "norėjo, kad jis [Bromley] dėl Dievo reikalų apklaustų Grace Sowerbutts". Tuoj pat "Grace Sowerbutts veidas pasikeitė"; liudytojos "ėmė ginčytis ir kaltinti viena kitą" ir galiausiai pripažino, kad Grace savo istoriją papasakojo katalikų kunigas, kurį jos vadino Thompsonu. Tada Bromlis perdavė mergaitę apklausti dviem teisėjams - Williamui Leigh ir Edwardui Chisnalui. Apklausiama Greisė lengvai prisipažino, kad jos pasakojimas buvo neteisingas, ir pasakė, kad tai, ką ji turėjo sakyti, jai nurodė Džeinės Sautvort dėdė Kristoferis Sautvortas, dar žinomas kaip Tompsonas, jėzuitų kunigas, kuris slapstėsi Samsberio apylinkėse; Sautvortas buvo Samsberio salės kapelionas ir Džeinės Sautvort dėdė pagal santuoką. Leigh ir Chisnal apklausė tris kaltinamas moteris, bandydami išsiaiškinti, kodėl Southworthas galėjo sufabrikuoti įrodymus prieš jas, tačiau nė viena iš jų negalėjo pateikti jokios kitos priežasties, išskyrus tai, kad kiekviena iš jų "eina į [anglikonų] bažnyčią".

Po to, kai pareiškimai buvo perskaityti teisme, Bromley nurodė prisiekusiesiems pripažinti kaltinamuosius nekaltais, teigdamas, kad:

Dievas išgelbėjo jus labiau, nei tikėjotės, meldžiu Dievą, kad gerai pasinaudotumėte šia malone ir palankumu ir saugotumėtės, kad vėliau nenukristumėte: Teismas įsako jus išvaduoti.

Pottsas baigė savo knygą žodžiais: "Taip šie vargšai nekalti padarėliai šio garbingo teisėjo rūpesčiu ir pastangomis buvo išvaduoti nuo šio sąmokslo pavojaus, o ši bjauri kunigo praktika buvo atskleista.

Nuostabus raganų atradimas Lankasterio grafystėje

Beveik viskas, kas žinoma apie teismo procesus, paimta iš Lankasterio asesorių teismo posėdžių sekretoriaus Thomaso Pottso parašytos teismo proceso ataskaitos. Bylos teisėjai liepė Pottsui parašyti ataskaitą ir jis ją parengė iki 1612 m. lapkričio 16 d. Bromley peržiūrėjo ir pataisė rankraštį prieš jį išspausdinant 1613 m. ir teigė, kad jis yra "teisingai aprašytas" ir "tinkamas bei vertas būti išspausdintas". Nors knyga parašyta kaip akivaizdžiai pažodinis pasakojimas, joje neatsispindi tai, kas iš tikrųjų buvo pasakyta teismo proceso metu, o yra apmąstymai apie tai, kas įvyko. Nepaisant to, Pottsas "iš esmės patikimai, nors ir neišsamiai, aprašo Assize'o raganavimo teismo procesą, jeigu skaitytojas nuolat žino, kad jis naudoja rašytinę medžiagą, o ne stenogramas".

Teismo proceso įžangoje Pottsas rašo: "Taip mes kuriam laikui palikome Graundo raganas iš Pendlio miško labai pakankamam prisiekusiųjų skaičiui." Iki to laiko Bromlis jau buvo išnagrinėjęs trijų Pendlio raganų, kurios prisipažino esančios kaltos, bylas, tačiau jam dar reikėjo nagrinėti kitų, kurios tvirtino esančios nekaltos, bylas. Jis žinojo, kad vienintelis liudijimas prieš jas bus pateiktas devynerių metų mergaitės, o karalius Jokūbas įspėjo teisėjus atidžiai nagrinėti įrodymus, pateiktus prieš kaltinamas raganas, perspėdamas dėl lengvabūdiškumo. Baigdamas pasakojimą apie teismo procesą, Pottsas teigia, kad jis buvo užtartas numatytu eiliškumu "specialiu įsakymu ir nurodymu", tikriausiai teismo teisėjų. Pripažinęs kaltomis ir nuteisęs mirties bausme tris raganas, Bromlis galbūt norėjo išvengti bet kokių įtarimų dėl lengvabūdiškumo, pateikdamas savo "meistrišką Grace Sowerbutts pateiktų įrodymų demaskavimą", prieš vėl atkreipdamas dėmesį į likusias Pendlio raganas.

1613 m. išleisto originalaus leidimo antraštinis puslapis

Šiuolaikinis aiškinimas

Pottsas teigia, kad "šioje Lankašyro grafystėje... dabar teisėtai galima sakyti, kad joje gausu įvairių rūšių raganų, taip pat seminaristų, jėzuitų ir papistų", o tris kaltinamas moteris apibūdina kaip kadaise buvusias "užkietėjusias papistes, o dabar atėjusias į Bažnyčią". Teisėjai neabejotinai norėjo, kad karalius Jokūbas, teismų vadovas, juos laikytų ryžtingai susidorojusiais su katalikėmis atsiskyrėlėmis ir raganavimu - "dviem didelėmis grėsmėmis jakobinų santvarkai Lankašyre". Valdžia įtarė, kad Samlesbury Hall, Southworthų šeimos namai, yra katalikų kunigų prieglauda, ir prieš 1612 m. teismo procesą kurį laiką buvo slapta vyriausybės stebima. Gali būti, kad J. P. Robertas Holdenas savo tyrimus bent iš dalies atliko dėl noro "išgaudyti jėzuitų kapelioną" Kristoferį Sautvortą.

Anglijos raganavimo patirtis šiek tiek skyrėsi nuo europietiškosios - čia buvo surengta tik viena tikrai masinė raganų medžioklė - 1645 m. Rytų Anglijoje įvyko Matthew Hopkinso medžioklė. Šis vienas įvykis sudarė daugiau nei 20 % raganų, kurioms, kaip manoma, nuo XV a. pradžios iki XVIII a. vidurio Anglijoje buvo įvykdyta mirties bausmė, t. y. mažiau nei 500 raganų. Anglijos teisinė sistema taip pat labai skyrėsi nuo Europoje naudoto inkvizicinio modelio, reikalaujančio, kad visuomenės nariai apkaltintų savo kaimynus kokiu nors nusikaltimu, o bylą spręstų prisiekusieji. Anglijos raganų teismai tuo laikotarpiu "sukosi apie populiarius įsitikinimus, pagal kuriuos raganavimo nusikaltimas buvo ... piktadarystė", kuriai pagrįsti reikėjo pateikti apčiuopiamų įrodymų.

Keletą puslapių Pottsas skiria gana išsamiai Grace Sowerbutts pareiškime pateiktų įrodymų kritikai, iš kurios galima suprasti XVII a. pradžioje egzistavusius prieštaravimus tarp protestantiškojo establišmento požiūrio į raganavimą ir paprastų žmonių įsitikinimų, kuriems galėjo daryti įtaką labiau žemyninės katalikų kunigų, tokių kaip Christopheris Southworthas, pažiūros. Skirtingai nei jų kolegos Europoje, Anglijos protestantų elitas tikėjo, kad raganos turi šeimininkus, arba gyvūnus palydovus, todėl nebuvo manoma, kad Samlesberio raganos jų neturėjo. Grace'o pasakojimas apie sambūrį tuo metu anglams taip pat buvo nežinomas, nors Europoje tikėjimas tokiais slaptais raganų susibūrimais buvo plačiai paplitęs. Dauguma to meto demonologų, tarp jų ir karalius Jokūbas, manė, kad tik Dievas gali daryti stebuklus ir kad jis nesuteikė galios prieštarauti gamtos dėsniams tiems, kurie yra susivieniję su velniu. Todėl Pottsas atmeta Sowerbuttso teiginį, kad Jennet Bierley virto juodu šunimi, komentuodamas: "Norėčiau žinoti, kokiomis priemonėmis bet kuris kunigas gali palaikyti šį įrodymų punktą". Jis taip pat lengvai atmeta Grace pasakojimą apie sabatą, kuriame ji teigė dalyvavusi ir kur susitiko su "keturiais juodais padarais... nepanašiais į žmonių veidus", komentuodamas, kad "Seminarie [kunigas] painioja veidą su kojomis: Chattox [viena iš Pendlio raganų] ir visos jos kolegės raganos sutinka, kad Velnias yra dantytomis kojomis, tačiau Fancie [Chattox pažįstamas] turėjo labai gerą veidą ir buvo tinkamas vyras".

Turbūt mažai tikėtina, kad kaltinamosios moterys nebūtų atkreipusios bylą nagrinėjančio teisėjo dėmesio į savo įtarimus dėl Grace Sowerbutts motyvų, kai buvo apklaustos pirmą kartą, ir būtų tai padariusios tik pačioje bylos nagrinėjimo pabaigoje, kai teisėjas jų paklausė, ar jos nori ką nors pasakyti savo gynybai. 1612 m. Samlesberio raganų teismas galėjo būti "daugiausia antikatalikiškos propagandos kūrinys" ar net "parodomasis procesas", kurio tikslas buvo parodyti, kad Lankašyras valomas ne tik nuo raganų, bet ir nuo "popiežių sąmokslininkų".

Pasekmės

1616 m. Bromlis pasiekė trokštamą paaukštinimą į Midlando apygardą. 1615 m. karalius Jokūbas Pottsui suteikė Skalmės parko priežiūrą, kad jis galėtų veisti ir treniruoti karaliaus šunis. 1618 m. jam buvo pavesta "dvidešimt vienerius metus rinkti baudas pagal įstatymus dėl kanalizacijos". Džeinės Sautvort vyriausiasis sūnus Tomas ilgainiui paveldėjo senelio turtą Samlesbury Hall.

Iliustracija iš 1848 m. išleisto Williamo Harrisono Ainswortho romano "Lankašyro raganos". Skraidymas prieštaravo gamtos dėsniams, todėl pagal karaliaus Jokūbo demonologiją buvo neįmanomas.