Samlesberio raganos – tai trys moterys, vardu Jane Southworth, Jennet Bierley ir Ellen Bierley, kurios 1612 m. buvo apkaltintos raganavimu ir kraupiais nusikaltimais pagal kaltinimus, pateiktus jaunos mergaitės Grace Sowerbutts. Šių moterų byla nagrinėta Lankašyro (Lancashire) apylinkėje, o pati byla tapo viena iš garsiausių raganų procesų Anglijos istorijoje.

Teismo eiga ir išvados

1612 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjęs Samlesberio moterų teismas buvo vienas iš kelių to sezono raganų procesų, vykusių per dvejas dienas. Teismo raštininkas Tomas Pottsas (Thomas Potts) vėliau aprašė šį bylą savo knygoje "The Wonderfull Discoverie of Witches in the Countie of Lancaster" ("Nuostabus raganų atradimas Lankasterio grafystėje"), todėl ši byla gerai dokumentuota ir plačiai žinoma.

Nors tų pačių metų procese Lankašyre dešimt kaltinamųjų buvo pripažinti kaltais ir nuteisti mirčiai, o dar vienas – Jorko mieste, trys Samlesberio moterys galiausiai buvo pripažintos nekaltomis dėl raganavimo. Teismo metu paaiškėjo, kad pagrindinė liudytoja Grace Sowerbutts pateikė prieštaringus parodymus, o teisėjai suformulavo abejones dėl jos liudijimo patikimumo; taip pat buvo įrodyta, kad ji galėjo būti paveikta išorinių įtakų.

Kaltinimai ir kontekstas

Apkaltos apėmė ypač rimtus kaltinimus – nuo vaikų žudymo iki kanibalizmo. Kitų tuo pačiu metu teistų asmenų byloms buvo taikomas terminas maleficium, t. y. žalos padarymas raganavimu. Tarp tuomet nagrinėtų bylų buvo ir Pendlio (Pendle) raganų byla, kuri sudaro dalį plačios 1612 m. raganų procesų bangos Lankašyre.

Bylą prieš Samlesberio moteris įspūdingai paveikė tai, kad teisėjai iškėlė klausimus dėl liudytojos motyvų ir parodymų patikimumo. Buvo tvirtinama, jog Grace Sowerbutts buvo tam tikrų įtakų – tame tarpe ir katalikų dvasininko – “instrumentas”, todėl jos parodymai negalėjo būti pilnai laikomi patikimais.

Religinis ir politinis fonas

Daugelis istorikų, ypač Hju Trevoras-Roperis (Hugh Trevor-Roper), pabrėžia, kad XVI–XVII a. raganų teismai dažnai buvo susiję su to meto religine ir politine įtampa. Tiek katalikų, tiek protestantų bažnyčios siekė įveikti tai, ką laikė erezija arba grėsme socialiniam tvarkos palaikymui. Samlesberio byla dažnai minima kaip pavyzdys, kai raganų procesai tarnavo ir antikatalikiškai propagandai: teismas galėjo būti pateiktas kaip įrodymas, kad Lankašyre buvo "išvalytos" ne tik raganos, bet ir tariami "popiežiaus sąmokslininkai" – t. y. katalikai.

Potso vaidmuo ir istorinė reikšmė

Tomas Pottsas, rašydamas savo knygą, pateikė detalų proceso naratyvą, tačiau jo pasakojimas taip pat atspindi to meto politines nuostatas ir gali būti interpretuojamas kaip dalis platesnės propagandos. Dėl to istorikai kreipia dėmesį tiek į bylos teisinius faktus, tiek į tai, kaip vėlesnis rašytinis įrašas formavo visuomenės požiūrį į bylas.

Paveldo ir mokslinės interpretacijos aspektai

Samlesberio byla yra svarbi ne tik kaip nusikaltimų ir teismo pavyzdys, bet ir kaip istorinė žiūros į taikytas metodikas bei socialinius mechanizmus: vietinių ginčų, klasės ir lyties įtakos kaltinimams, bei religinio antagonizmo vaidmens. Tyrėjai šiandien analizuoja šią bylą kaip sudėtingą reiškinį, kuriame susipina teisė, religija, bendruomenės intrigos ir individualūs motyvai.

Apibendrinant: nors 1612 m. raganų procesų banga Lankašyre baigėsi daugeliu mirties nuosprendžių, trys Samlesberio moterys – Jane Southworth, Jennet Bierley ir Ellen Bierley – buvo išteisintos, o jų byla liko svarbiu pavyzdžiu, kaip teismai ir vėlesni liudijimai galėjo būti panaudoti tiek teisingumui užtikrinti, tiek politinei ar religiniai agitacijai.