Bosnijos ir Hercegovinos karas 1992–1995: priežastys, eiga ir pasekmės

Bosnijos ir Hercegovinos karas 1992–1995: išsami priežasčių, eigos ir pasekmių analizė — karo nusikaltimai, pabėgėlių krizė ir tarptautinės teisės sprendimai.

Karas Bosnijoje ir Hercegovinoje arba Bosnijos ir Hercegovinos karas – tarptautinis karinis konfliktas Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje, trukęs nuo 1992 m. balandžio 6 d. iki 1995 m. gruodžio 14 d. Konfliktas vyko tarp pajėgų, kurias rėmė Serbija ir Juodkalnija, Bosnijos ir Hercegovinos Respublikos jėgų bei dalies Kroatijos karių ir paramilitarinių grupių. Konfliktas dažnai vadinamas tiek agresija prieš Bosniją ir Hercegoviną, tiek pilietiniu karu. Tarptautiniame Teisingumo Teisme Serbijai ir Juodkalnijai buvo pareikšti kaltinimai dėl genocido; 2007 m. vasario 21 d. teismas paskelbė sprendimą, kuriame konstatavo, jog konfliktas turėjo tarptautinį pobūdį ir pripažino, kad įvykiai Srebrenicoje atitinka genocido požymius, tačiau tuo pačiu nustatė, jog Serbija nebuvo tiesiogiai atsakinga už bendrą genocidą visos šalies mastu, bet neišvengė savo įsipareigojimų užkirsti kelią genocidui ir nubausti kaltuosius.

Priežastys

Karo šaknys siejamos su sudėtingu politiniu ir ekonominiu žlugimu, kuris kilo žlugus socialistinei Jugoslavijos sistemai ir pasibaigus Šaltajam karui. Augantis nacionalizmas, dezintegracija federacijos institucijų ir kovos dėl teritorinės kontrolės tarp trijų pagrindinių tautinių grupių – bosniakų (musulmonų), serbų ir kroatų – sukūrė sąlygas smurtui. Tiesioginiai išprovokavę veiksniai buvo nepriklausomybės referendumas ir valstybinių institucijų griūtis, kartu su ginklų platinimu, paramilitarių susidarymu ir tarpvalstybine parama įvairioms frakcijoms.

Eiga ir pagrindiniai įvykiai

Karo eiga buvo sudėtinga, fragmentuota ir kito regioniškai. Svarbiausi epizodai apima:

• Sarajevo apgultis (1992–1996) – vienas ilgiausių miesto apgulčių moderniojo karo istorijoje, per kurį civilių gyventojų kasdienybė buvo smarkiai paveikta.
• Srebrenicos žudynės (1995 m. liepa) – Bosnijos serbų pajėgos nužudė maždaug 8 000 bosniakų vyrų ir berniukų; šis įvykis vėliau buvo pripažintas genocidu tiek Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusios Jugoslavijos (ICTY), tiek Tarptautinio Teisingumo Teismo (ICJ) kontekste.
• Regioninės kovos ir etninio valymo akcijos įvairiose teritorijose – miestų ir kaimų perėmimas, priverstinės deportacijos bei prievartavimas kaip karo taktikos elementas.

2005–2007 m. ICTY teismas kaltino ir nuteisė kelis Bosnijos serbų lyderius už karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui; tarp žymiausių nuteistųjų yra Radovan Karadžić ir Ratko Mladić.

Aukos ir demografinės pasekmės

Skaičiai dėl aukų skiriasi priklausomai nuo šaltinio. Bendrai manoma, kad per konfliktą žuvo apie 100 000 žmonių (kai kurie šaltiniai nurodo 90–100 tūkst. arba platesnį 100–200 tūkst. intervalą). Naujesniais vertinimais dažnai minima apie 94 000 žuvusiųjų. Per karą ir po jo didelis skaičius žmonių buvo priverstas palikti savo namus: nuo 1,8 mln. iki daugiau nei 2 mln. pabėgėlių ir perkeltų asmenų. Srebrenicos žudynės ir kiti plataus masto smurto epizodai paliko ilgalaikes demografines ir psichologines žaizdas bendruomenėse.

Tarptautinė reakcija ir teisingumas

Tarptautinė bendruomenė reagavo skirtingai ir vėluodama. Jungtinių Tautų saugumo pajėgos (UNPROFOR) buvo dislokuotos siekiant apsaugoti civilius ir palengvinti humanitarinę pagalbą, tačiau dažnai jos neturėjo pakankamų įgaliojimų sustabdyti smurtą. NATO 1995 m. pradėjo oro atakas prieš bosnių serbų pozicijas, kas prisidėjo prie spaudimo deryboms.

Po karo veikė keli tarptautiniai teisiniai mechanizmai: ICTY Hagoje vykdė baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą; vėliau daug asmenų buvo teisiami ir nuteisti. Tarptautinis Teisingumo Teismas 2007 m. priėmė sprendimą dėl tarpvalstybinės atsakomybės ir genocido konstatavimo Srebrenicoje.

Taisyklės pabaiga ir politinės pasekmės

Karo pabaiga buvo oficialiai pažymėta Deitone, Ohajo valstijoje, pasirašius taikos susitarimą 1995 m. lapkričio 21 d. (Deitono taikos sutartis). Karinė sutarties įgyvendinimo fazė ir papildomos priemonės baigėsi 1995 m. gruodžio 14 d. Taikos susitarimas nustatė sudėtingą politinę sistemą, padalijusią šalį į dvi autonomines dalis: Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją ir Serbų Respublika (Republika Srpska). Šis administracinis padalijimas paliko ilgalaikį etninį politinį pėdsaką ir sudaro iššūkių valstybės valdymui bei nacionalinei vienybei.

Pasekmės ir atstatymas

Karo pasekmės buvo gilios: infrastruktūros sunaikinimas, ekonominė stagnacija, dideli socialiniai ir psichologiniai padariniai. Reintegracija, atstatymas ir teisingumo paieška vyko lėtai. Tarptautinės ir vietinės organizacijos vykdė humanitarinę pagalbą, procesus teisiamiesiems ir programas taikai bei atminimui palaikyti. Vis dėlto etninės įtampos ir politinis susiskaldymas išliko svarbiomis kliūtimis tolesnei pažangai.

Santrauka

Bosnijos ir Hercegovinos karas 1992–1995 m. buvo vienas sudėtingiausių ir žiauriausių Europos konfliktų po Antrojo pasaulinio karo. Jis atskleidė nacionalizmo, valstybės griūties ir tarptautinio atsako ribotumą, palikdamas gilias žaizdas šalies visuomenėje ir ilgalaikes politines pasekmes. Teisiniai procesai (ICTY, ICJ) padėjo nustatyti atsakomybę už daugumą baisiausių nusikaltimų, tačiau daugelis moralinių, sosialinių ir politinių klausimų išlieka neišspręsti.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Bosnijos ir Hercegovinos karas?

K: Kas buvo Bosnijos karo šalys?

K: Kokie kiti Bosnijos karo pavadinimai?

K: Kuo baigėsi Tarptautinio Teisingumo Teismo kaltinimai Serbijai ir Juodkalnijai dėl genocido Bosnijoje ir Hercegovinoje?

Klausimas: Kiek žmonių žuvo ir buvo perkelta per Bosnijos karą?

Klausimas: Kas sukėlė Bosnijos karą?

K: Kada ir kaip baigėsi Bosnijos karas?

Paieška pagal raidę