Bothriolepis - antiarchitektūrinių plaktodermų gentis. Ji buvo plačiai paplitusi ir įvairi viduriniame ir vėlyvajame devone.
Bothriolepis gyveno visuose žemynuose, įskaitant priekrantės jūros ir gėlo vandens aplinką. Dauguma Bothriolepis rūšių buvo nedideli, bentosiniai, gėlavandeniai detritivoriai. Maistinių medžiagų jie gaudavo maitindamiesi pūvančiomis augalinėmis ir (arba) gyvūninėmis medžiagomis. Jų ilgis siekė apie 30 cm (12 colių). Tačiau didžiausios rūšies, B. maxima, karapaksas buvo apie 100 cm ilgio.
Visame pasaulyje aptinkama daugiau kaip 70 rūšių, tačiau tai būdinga ir šiuolaikinėms dugne gyvenančioms rūšims.
Morfologija
Bothriolepis buvo storai apsaugotas plaktodermis: galvos ir krūtinės dalys buvo padengtos storomis dermalinėmis plokštėmis (karapaksu), dažnai ornamentuotu smulkiais gumbeliais ar vagelėmis. Kūno užpakalinė dalis buvo minkštesnė, retai aprūpinta kaulinėmis šarvų plokštelėmis. Charakteringa antiarchų savybė – porinės pectoralinės (priekinės) galūnės, apsuptos kaulinėmis vamzdinėmis plokštelėmis, kurios sudarė sąnarinius „ląstinius“ ir galėjo būti naudojamos stumtis ar kopimu po dugnu.
Gyvenamoji aplinka ir mityba
Bothriolepis daugiausia gyveno gėluose vandenyse (upėse, ežeruose, lagūnose), tačiau kai kurios rūšys prisitaikė ir prie priekrantės, žemuose jūros vandens sluoksniuose požymių. Dėl mažo, žemyn nukreipto burnos plyšio ir specializuotos galvos morfologijos daugumą rūšių interpretuoja kaip bentosinius detrito/organinės medžiagos rinkėjus — jie graibstė ir siurbė maistą nuo dugno, o ne aktyviai medžiojo didelius grobuonis. Neturėjo išsivysčiusių didelių dantų, o maistas buvo atrenkamas ir smulkinamas per burnos ertmę bei galimus plokštelinius žandikaulius.
Išlikę radiniai ir geografinis pasiskirstymas
Fosilijos randamos plačiai: Šiaurės Amerikoje (ypač Kanadoje), Europoje, Azijoje (įskaitant Kiniją), Australijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ir net Antarkties nuosėdose. Stratigrafiškai Bothriolepis siejamas su viduriniu ir vėlyvuoju devonu (Eifelio–Famenno fazėmis), todėl dažnai pasitaiko devoninėse nuosėdose. Dėl tankiai kaulėto karapakso dažnai randami gerai išsilaikę, kartais net visiškai surinkti egzemplioriai, leidžiantys atkurti jų morfologiją ir elgseną.
Rūšys ir reikšmė
Aprašyta daugiau kaip 70 Bothriolepis rūšių; tarp žinomiausių yra, pavyzdžiui, Bothriolepis canadensis (dažnai minimas Kanados radiniuose) ir didžiausio dydžio atstovai, tokie kaip B. maxima. Šis genčių kompleksas yra svarbus tyrinėjant ankstyvųjų dantytųjų stuburinių evoliuciją, antiarchų įvairumą ir paleoekologiją: jų gausūs radiniai leidžia interpretuoti devoninių gėlavandenių bendrijas, nuosėdų sąlygas ir faunos pasiskirstymą tarp kontinentų.
Išsaugojimo ir tyrimo pastabos
Bothriolepis plokštelės dažnai išsaugomos kaip atskiri ar dalinai sujungti kauliniai elementai; kartais randami beveik visiškai sutvarkyti karapaksai. Jie naudojami ne tik sistematikai, bet ir biostratigrafijai (devono nuosėdų datavimui), paleobiogeografiniams tyrimams bei rekonstrukcijoms apie ankstyvųjų žuvų judėjimą ir gyvenimo būdą.
Santrauka: Bothriolepis – tai plačiai paplitusi ir temų požiūriu gerai ištirta antiarchinė plaktodermė, kuri dominavo devono dugnuose, daugiausia kaip bentosinis detritivoras, ir kurios įvairios rūšys svarbios suprantant ankstyvųjų kaulinių žuvų evoliuciją bei devono ekosistemas.