Didonė (Elisa) – Kartaginos įkūrėja ir karalienė: mitai ir istorija
Didonė (Elisa) — Kartaginos įkūrėja ir karalienė: atskleiskite jos istorinius faktus, legendas ir Vergilijaus mito pasakojimą apie meilę, valdžią ir tragišką likimą.
Senovės graikų ir romėnų rašytojai teigė, kad Didonė buvo Kartaginos įkūrėja ir pirmoji karalienė. Kartagina stovėjo toje vietoje, kuri dabar vadinama Tunisu. Pagal tradiciją Didonė gyveno IX a. pr. m. e. (maždaug prieš 3000 metų). Kai kurios jos gyvenimo detalės gali atspindėti istorinius įvykius, kitos – yra aiškūs mitai. Ji labiausiai žinoma iš pasakojimo apie ją romėnų poeto Vergilijaus Eneidoje, kur jos meilės ir tragiškos pabaigos istorija tampa viena iš pagrindinių siužeto linijų. Kai kuriuose šaltiniuose ji vadinama Alisa arba Elisa. Senovės Kartaginoje ji taip pat buvo garbinama kaip deivė.
Mitai ir pasakojimai
Senovės autoriai pateikia kelias skirtingas Didonės versijas. Pagal vieną plačiai paplitusį pasakojimą, ji buvo turtingo tyrių kunigaikščio dukra. Jos vyras, vardu Sychaeus (arba Sychaeus), buvo nužudytas jos brolio Pygmaliono dėl grobstymo ir galimos valdžios troškimo. Po šio nužudymo Didonė pabėgo iš Tiro su savo ištikimiausiais sekėjais ir atplaukė į Šiaurės Afriką. Ten, pagal legendą, ji gudriai nusipirko žemės sklypą – supjaustė jautienos odą į ilgus juostelius ir apjuosė kuo didesnį plotą (taip užsitikrinusi pakankamai vietos miestui). Antroji svarbi pasakojimo dalis, kurią išgarsino Vergilijus, – jos meilė trojiečiui Ainejui ir savižudybė, kai Ainejus ją paliko tęsti savo kelionę į Italiją. Vergilijaus versija pabrėžia meilės drama ir politinę įtampą tarp Romos palikuonių ir Kartaginos.
Istorinė bazė ir archeologija
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Kartagina tikrai tapo svarbiu fenikiečių prekybos centru ankstyvame geležies amžiuje (apie IX–VIII a. pr. m. e.). Tai patvirtina sąsajas su Tiro miestu ir kitomis Fenicijos kolonijomis. Tačiau nėra tiesioginių to laikotarpio Tiro rašytinių šaltinių, kurie patvirtintų konkrečius Didonės gyvenimo įvykius – dauguma pasakojimų apie ją atsirado vėlesniuose graikų ir romėnų darbuose. Todėl istorikai mano, kad Didonės legenda glaudžiai siejasi su bendresniais kolonizacijos ir miesto įkūrimo pasakojimais: mitas gali atspindėti tikrą moters arba kelių asmenų vadovaujamos grupės vaidmenį, tačiau daug detalių yra literatūrinės ar simbolinės priedangos.
Kultas ir vėlesnis traktavimas
Senovės Kartaginoje Didonė (Elisa) kartais buvo vaizduojama ir garbinama kaip jau tapusi dieviška figūra; jos vardas ir istorija susiliejo su vietinėmis kultinėmis tradicijomis. Vėlesni graikų ir romėnų autoriai (pvz., Diodoras Sikulietis, Justinus, Trogus) pateikė įvairius variantus apie jos kilmę ir likimą, o viduramžių ir renesanso menininkai bei rašytojai perkūrė jos istoriją pagal savus estetinius ir moralinius poreikius. Vergilijaus pasakojimas padarė Didonę vienu žinomiausių senovės literatūros tragiškų personažų: jos vaizdinys įkvėpė operas (pvz., H. Purcello operą "Dido and Aeneas"), tapybą ir literatūrą nuo antikos iki šių dienų.
Kaip vertinti legendą šiandien
Dabartiniai mokslininkai pabrėžia skirtumą tarp mitologinio pasakojimo ir archeologinių faktų. Didonės legenda atspindi istorinius reiškinius – fenikiečių kolonizaciją ir Kartaginos augimą – bet daug konkrečių detalių (pvz., Pygmaliono nužudymas ar Ainejaus meilės epizodas) greičiau yra literatūrinė tradicija nei patikrinti istoriniai įvykiai. Nepaisant to, Didonė/Elisa išlieka svarbi kultūrinė figūra: ji simbolizuoja miesto įkūrimo mitą, moters lyderystę ir tragišką likimą, kuris ilgainiui tapo tarptautiniu literatūros ir meno šaltiniu.
Vokiečių dailininko Heinricho Friedricho Fügerio "Didonės mirtis
Ankstyvosios istorijos apie jos gyvenimą
Seniausią pasakojimą apie Didonę parašė Timajas. Jis buvo senovės graikų istorikas, gyvenęs III a. pr. m. e. Šimtu metų vėliau apie ją rašė romėnų istorikas Pompėjus Trogas. Jo pasakojimas apie ją yra dingęs, tačiau vėlesnis romėnų istorikas Justinas parašė Troguso pasakojimo santrauką. Timėjo ir Trogėjo pasakojimuose Didonė buvo Tyro (miesto, esančio šalyje, kuri dabar vadinama Libanu) karaliaus duktė. Ji buvo ištekėjusi už Ačerbo, kuris buvo Herkulio šventikas. Kai Didonės brolis Pigmalionas nužudė Akerbą, Didonė pabėgo. Ji pasiėmė su savimi dalį savo žmonių. Iš pradžių jie išvyko į Kiprą, o paskui - į šiaurinę Afrikos pakrantę, dabar vadinamą Tunisu.
Atvykusi į Afriką, Didonė paklausė berberų valdovo, vardu Iarbas, ar galėtų nusipirkti žemės, kad jos žmonės galėtų įkurti miestą. Jis pasakė, kad ji gali nusipirkti tiek žemės, kiek gali uždengti negyvo jaučio oda. Ji liepė savo žmonėms odą supjaustyti labai plonomis juostelėmis. Jie išklojo visas juosteles, kad pažymėtų ribas. Taip jie gavo labai didelį žemės sklypą. Didonė ir jos žmonės toje žemėje pastatė miestą. Miestas buvo pavadintas Kartagina, o Didonė tapo pirmąja jo karaliene. Kartagina išaugo ir tapo labai turtingu miestu. Daug berberų taip pat persikėlė ten gyventi.
Pamatęs, koks turtingas miestas yra Kartagina, Iarbas norėjo vesti Didonę. Jis pasakė jai, kad jei ji už jo neateis, jis pradės karą su Kartagina. Didonė nenorėjo ištekėti už Iarbo. Ji vis dar mylėjo savo vyrą Akerbą (Sichėją). Prieš vestuves su Iarbusu ji sukūrė didelę ugnį. Ji pasakė jam, kad ugnis yra ceremonija, skirta pagerbti Ačerbą. Ji sakė, kad kai ceremonija baigsis, Iarbas bus jos naujasis vyras. Vietoj to ji užlipo ant laužo, kuriame degė ugnis. Tada ji nusižudė kardu. Po jos mirties Kartaginos gyventojai garbino ją kaip deivę. Kartagina 600 metų išliko labai turtingas ir galingas miestas. Jį 146 m. pr. m. e. sugriovė Roma.
Didonė perka žemę Kartaginai
Enėjas ir Didonė Pierre-Narcisse Guérin paveiksle
Enėjas ir Didonė
Šiandien Didonė labiausiai žinoma dėl istorijos, kuri apie ją pasakojama Vergilijaus "Eneidos" 3 ir 4 knygose. Vergilijaus pasakojimas apie ankstyvąjį Didonės gyvenimą labai panašus į Timėjo ir Trogėjo pasakojimus. Tačiau jo pasakojimas apie tai, kaip ji mirė, labai skiriasi. Vergilijaus pasakojime Enėjas, senovės Trojos miesto princas, pralaimėjęs karą su graikais (Trojos karą), išvyksta į Kartaginą. Enėjas ir Didonė įsimyli vienas kitą. Enėjas nusprendžia pasilikti Kartaginoje su Didone. Tačiau dievas Jupiteris pasiunčia Merkurijų pasakyti Enėjui, kad jis turi palikti Kartaginą ir vykti į Italiją. Enėjas nenori važiuoti, bet žino, kad privalo padaryti tai, ko prašo Jupiteris. Jis ir jo vyrai išplaukia iš Kartaginos. Didonė labai liūdi ir labai pyksta. Ji sukuria didelę ugnį, kad sudegintų visus Enėjui priklausiusius daiktus. Tada ji užlipa į ugnies viršūnę ir nusižudo kardu, kurį davė Enėjui, kai šis pirmą kartą atvyko į Kartaginą.
Dauguma žmonių teigia, kad Vergilijus pirmasis sukūrė istoriją apie Enėją ir Didonę. Kiti mano, kad šią idėją jis pasisavino iš ilgos Gnėjaus Naevijaus poemos "Bellum Poenicum" ("Pūnų karai"). Didžioji dalis G. Naevijaus poemos yra prarasta, todėl sunku tiksliai pasakyti.
Nuo Vergilijaus laikų apie jo istoriją apie Enėją ir Didonę parašyta daugybė pjesių ir operų. 1583 m. Christopheris Marlowe'as apie juos parašė pjesę. Ji vadinosi "Kartaginos karalienė Didonė". Henris Purcelis 1688 m. apie juos sukūrė operą "Didonė ir Enėjas".
Italų poetas Pietro Metastasio taip pat panaudojo Vergilijaus istoriją libretui (operos siužetui ir žodžiams). Ji vadinosi "Didone abbandonata". Pirmąją operą, kurioje panaudotas Metastasio libretas, 1724 m. sukūrė Domenikas Sarro (Domenico Sarro). Per ateinančius 100 metų šį libretą panaudojo daugiau kaip 40 kitų kompozitorių operų.
Ieškoti