Didonė ir Enėjas – Henrio Purcello trijų veiksmų opera (1689)

Sužinokite apie Henrio Purcello trijų veiksmų operą "Didonė ir Enėjas" (1689): tragiška Enėjo ir Karalienės Didonės meilė, istorija, atlikimai ir prarasta muzika.

Autorius: Leandro Alegsa

Didonė ir Enėjas (/ˈdaɪdoʊ/ "Dy-doh and eh-Nee-us") yra trijų veiksmų anglų opera, libretą parašė Nahumas Tate'as, o muziką — Henris Purcelis. Nors tiksli sudarymo data nėra visiškai aiški, tradiciškai kūrinys siejamas su 1680–1689 m. laikotarpiu ir pirmasis jo žinomas pastatymas įvyko 1689 m. Tačiau kai kurie tyrėjai siūlė ankstesnes kūrimo versijas (pvz., apie 1684–1685 m.), todėl konkreti datos problema išlieka. Didonė dažnai laikoma vienintele pilnai išlikusia tikra Purcello opera ir yra vienas žymiausių angliško baroko muzikos pavyzdžių.

Kilmė, libreto šaltiniai ir premjera

Libretas remiasi epine medžiaga iš Vergilijaus "Eneidos" ir sutelkia dėmesį į tragišką Trojos herojų Enėjo (Aeneas) ir Kartaginos karalienės Didonės (Dido) meilės istoriją. Kai kurie elementai — pavyzdžiui, komiškos raganų scenos ir šokiai — rodo įtaką anglų dvaro spektakliams bei mažųjų sceninių formų tradicijai; taip pat minimas galimas John Blow įtakos šaltinis — jo "Venerą ir Adonį" buvo kuriamas maždaug tuo pačiu metu, o prancūzų mažųjų operų pavyzdžiai (pvz., Marc-Antoine'o Charpentier) ir prancūzų muzika apskritai buvo vertinami Anglijos dvare.

Manoma, kad pirmasis žinomas pastatymas įvyko 1689 m. Čelsio mergaičių mokykloje, kuriai vadovavo Josias Priest (dvaro šokių mokytojas). Dėl Karolio II mirties ir kitų aplinkybių pastatymas galėjo būti atidėtas; taip pat nėra visiškai aiškus operos ankstyvasis gyvenimas — yra versijų, kad tam tikros scenos ar muzikiniai numeriai buvo skirti dvaro žongliruojančioms trupėms ar mokykliniam atlikimui.

Partitūra ir išlikimas

Originalus operos rankraštis neišliko — tyrimai ir atlikimai remiasi ankstyvaisiais spausdintais leidiniais ir kopijomis. Manoma, kad šiose ankstyvose kopijose trūksta kai kurių muzikos dalių, todėl per pastaruosius šimtmečius atlikėjai ir muzikologai kartais papildė ar rekonstruojo trūkstamus fragmentus. Kai kurios rekonstrukcijos naudoja kitus Purcello laikmečio kūrinius arba naujai sukurtą muziką, kuri imituoja Purcello stilių, kad užpildytų spragas; kartais į partitūrą įterpiama ir apie 1685 m. sukurtos Purcello muzikos fragmentų, priskiriamų jo aplinkai ar giminaičiams, siekiant suteikti nuoseklumo.

Muzikinės ypatybės ir žymiausi momentai

Operoje sumaniai derinama tragedija ir komedija: įsimylėjėlių scenos perteikia stiprią emocinę įtampą, tuo tarpu raganų ir palydovės scenos atneša komiškumo ir gyvumo. Muzikinė struktūra apima recitatyvus, arijas, duetai, chorines dalis ir šokio numerius, dažnai paremtus anglų maskeinės tradicijos praktikomis. Vienas iš žinomiausių operos momentų — Didonės lamentas, anglų kalba žinoma kaip "When I am laid in earth" (Dažnai vadinamas Dido's Lament) — lento, emocionalus arija, paremta pasikartojančiu grunto (ground bass) ostinatu, tapo klasikinės vokalinės literatūros ikona.

Orkestracija paprastai yra santūri, tipiška baroko kameriniam ansambliui: styginiai, basso continuo (cembalas, liutas arba teorba, galbūt organas), įterpiami fleti, teorba ar kiti periodiniai pūtiniai ir pritarimai pagal atlikimo praktiką. Purcello harmonijos ir melodijos charakterizuojamos rafinuotu dramatizavimu, ekspresyviu vokaliniu rašymu ir ryškiu vietomis muzikiniu kontrastu tarp traginių ir komiškų epizodų.

Vaidmenys ir vaidinimai

Tipiški vaidmenys scenoje: Didonė (pagrindinė herojė), Enėjas (herojus), Belinda (Didonės palydovė), Ragana / Sorceress, Sailors, Second Woman, mažesnės chorinės, vilkinančios arba fejerverkines funkcijas atliekantys personažai. Balso rūšys gali skirtis pagal pastatymo praktiką — tradiciškai Didonė yra sopranas arba mezosopranas, Enėjas — tenoras arba aukštas baritonas, Belinda — sopranas, o raganoms dažnai suteikiamas kontralto/mezzo koloritas.

Istorinė reikšmė ir šiuolaikiniai atlikimai

Didonė ir Enėjas ilgainiui tapo vienu iš labiausiai atliekamų anglų baroko kūrinių. Nors operos istorija buvo periodiškai užmiršta ir vėl atrandama, nuo XIX a. pabaigos ir ypač XX a. antros pusės ji sulaukė nuolatinio susidomėjimo — tiek profesionalių ansamblių, tiek akademinių ir amatinių trupių tarpe. Dėl savo santykinio trumpo ilgio, stiprios dramatinės struktūros ir įsimintinų arijų operą mėgsta ir sceniniai kolektyvai, ir kameriniai atlikėjai; ji dažnai įrašoma ir transliuojama, o Didonės lamentas išpopuliarėjo už operos ribų kaip savarankiškas koncertinis numeris.

Operos reikšmė glūdi jos gebėjime sujungti Vergilijaus epinę medžiagą su angliško baroko muzikinėmis formomis, aiškiai atskleisti emocinį konflikto centrą ir išlaikyti pusiausvyrą tarp tragiškų ir komiškų elementų. Dėl išlikusių nevisiškai užrašytų dalių ir įvairių rekonstrukcijų Didonė ir Enėjas taip pat yra svarbus objektas muzikologiniams tyrimams ir istorinių atlikimo praktikų studijoms.

Pagrindinė informacija

Filmo "Didonė ir Enėjas" žodžius ir istoriją (libretą) parašė Nahumas Tate'as. Muziką parašė Henry Purcellas. Operos sukūrimo data paprastai nurodoma 1689 m. Šia data buvo suabejota. Kūrinys artimesnis 1684-1685 m. Purcello sukurtai muzikai. Tikroji kompozicijos data tikriausiai patenka ne į 1689 m., o į XVI a. aštuntojo dešimtmečio vidurį. Dešimtmečio viduryje Josiaso Priesto Čelsio internatinėje mokykloje jaunoms damoms buvo atlikta Džono Blou "Venera ir Adonis". Ši nedidelė opera galbūt buvo Purcello kūrinio modelis.

Opera tikriausiai buvo skirta vaidinti dvare. Gali būti, kad 1685 m. vasario mėn. mirus Karoliui II, spektaklis buvo atidėtas. Nėra įrodymų, kad tuo metu opera buvo atlikta dvare. Pirmą kartą opera buvo parodyta 1689 m. Priest'o Čelsio mergaičių mokykloje, o ne dvare. Tematika, mitologinis siužetas, gausūs šokiai, pastoralinė aplinka, formalus glaustumas - visa tai rodo, kad opera buvo skirta kilmingai publikai, o ne paprastiems žmonėms. Labiau tikėtina, kad šios trumpos operos formos patiko anglams. Jie pirmenybę teikė dainoms ir žodiniams dialogams.

Didonė galėjo būti sukurta pagal Marko-Antuano Šarpanjė (Marc-Antoine Charpentier) mažąsias prancūzų operas. Taip pat ji galėjo būti sukurta pagal Johno Blow "Venerą ir Adonį". Venera buvo sukurta ir pastatyta maždaug tuo pačiu metu kaip ir Didonė. Didonėje veiksmas vyksta arioziniais pasažais. Įvairioms scenoms įrėminti naudojami chorai ir šokiai. Įsimylėjėlių scenų emocijų intensyvumas kontrastuoja su raganų scenų groteskiškumu. Komedija ir tragedija Didonėje kruopščiai suderintos. Ši pusiausvyra atskleidžia Purcello dramatizmo jausmą.

Po 1705 m. opera išnyko iš scenos. Kartais buvo rengiami koncertiniai pasirodymai. 1895 m., minint dvi šimtąsias Purcello mirties metines, Karališkojo muzikos koledžo studentai atliko pirmąją šiuolaikinę operos versiją.

Vaidmenys

Vaidmuo

Vokalo diapazonas

Didonė (taip pat žinoma kaip Elisa), Kartaginos karalienė

sopranas arba aukštas mecosopranas

Belinda, Didonės sesuo ir tarnaitė

lengvasis sopranas

Antroji moteris, kita tarnaitė

sopranas arba mecosopranas

Enėjas, Trojos princas

tenoras arba aukštas baritonas

Burtininkė / burtininkė

mecosopranas, kontraltas, kontratenoras arba bosas

Pirmoji ragana/užkalbėtoja

mecosopranas

Antroji ragana / užkalbėtoja

mecosopranas

Dvasia Merkurijaus pavidalu

sopranas arba kontratenoras

Pirmasis jūreivis

tenoras

Choras, SATB: visi nariai vienu ar kitu metu atstovauja dvariškiams, raganoms, kupidonams ir jūreiviams.

Istorija

Operos siužetas paimtas iš romėnų poeto Vergilijaus "Eneidos". Vergilijus bandė sukurti romėnams nacionalinį epą, kaip Homeras graikams sukūrė "Iliadą" ir "Odisėją". Enėjas yra Trojos Veneros ir Anchiso sūnus. Jis pabėga iš savo namų po to, kai juos apiplėšia graikai. Jo laukia septynerių metų kelionė į Italiją. Likimas lėmė, kad jis įkurs naują tautą. Enėjas atvyksta į Kartaginą. Karalienė Didonė gedi savo mirusio vyro, kuriam prisiekė amžiną ištikimybę. Ji įsimylėjo Enėją, o jis ją.

1 veiksmas. Belinda bando pralinksminti Didonę. Belinda daro prielaidą, kad Didonei rūpi Enėjas, "Trojos svečias". Taip ir yra. Akivaizdu, kad Didonė yra jį įsimylėjusi. Enėjas yra įsimylėjęs ją. Choras ragina juos džiaugtis savo meile. "Triumfo šokis" užbaigia veiksmą.

2 veiksmas. 1 scena: burtininkės oloje raganos nusprendžia sugriauti Didonės laimę ir liepia Enėjui išplaukti į Italiją. Jos iššaukia audrą. Griaustiniui ir žaibams griaudžiant raganos atlieka "Furijų aido šokį". 2 scena: Enėjas, Didonė ir dvariškiai ieško prieglobsčio giraitėje. Audra stiprėja. Damos skuba tolyn. Raganų iškviesta dvasia pataria Enėjui palikti Kartaginą. Enėjas tiki, kad patarimas yra Jovėjos įsakymas. Jis nusprendžia plaukti. Jis svarsto, kaip jam pavyks nuraminti Didonę.

3 veiksmas. Jūreiviai šoka. Vienas jūreivis dainuoja geidulingą melodiją. Burtininkė ir raganos džiaugiasi matydamos, kad Enėjas ruošiasi išplaukti. Jos prisiekia padaryti jam dar daugiau žalos, kai jis kartą išplauks į jūrą. Raganos šoka. Įeina Didonė ir jos palyda. Po akimirkos įeina Enėjas. Didonė liepia Enėjui išvykti. Enėjas atsisako. Didonė vėl ragina jį išeiti. Jis pagaliau išeina. Didonė nusižudo.

Didonės savižudybėZoom
Didonės savižudybė

Muzikiniai numeriai

Rankraščio originalo nėra. Tyrimai priklauso nuo pirmųjų spausdintų kopijų. Manoma, kad kai kurių dalių trūksta. Kartais į partitūrą įtraukiama 1680-ųjų viduryje Purcello sukurta muzika, kad būtų subalansuoti praradimai. Kartais trūkstama muzika sukuriama visiškai naujai Purcello stiliumi.

Apie tragišką operos baigtį beveik iš karto užsimenama Karalienės arijos akompanimente, skambančiame pirmajame veiksme. Žodžių "Aš vargstu, kol mano sielvartas pažįstamas" žemo boso moduliacija iš c-moll į g-moll nuspėja Didonės raudos 3 veiksme tonaciją. Purcelis naudoja žemąjį bosą ir kitais momentais: Jis taip pat gieda bosinį bosą dviem Didonės arijom (1 ir 2 veiksmas) ir arijoje "Oft she visits" (2 veiksmas). Šioje arijoje užsimenama apie tragišką Akteono mirtį, kai jį nužudo jo paties šunys. Žodis "žemė" rodo tai, kas po jos mirties apgaubs Didonę.

Pasilik, prince ir išgirsk

Burtininkės pasiuntinys Merkurijaus pavidalu bando įtikinti Enėją palikti Kartaginą. (Kairėje Įsimylėjėliai giraitėje)

Problemų klausantis šio failo? Žr. medijos pagalbą.
  1. Uvertiūra

1 veiksmas.

  1. Pakratyti debesį - Belinda
  2. Belinda, aš esu prestižas - Dido
  3. Sielvartą didina slėpimas - Belinda
  4. Kai monarchai susivienija - Choras
  5. Iš kur tiek daug dorybės - Didonė
  6. Nebijokite pavojaus - Belinda, Antroji moteris
  7. Žiūrėkite, pasirodo jūsų karališkasis svečias - Belinda
  8. Kupidonas tik meta strėlę - Choras
  9. Jei ne mano - Enėjas
  10. Siek savo užkariavimo - Belinda
  11. Į kalvas ir slėnius - Choras
  12. Triumfuojantis šokis

2 veiksmas.

  1. Preliudas raganoms
  2. Harm's our delight - Choras
  3. Kartaginos karalienė - burtininkė
  4. Ho, ho, ho, ho! Ho, ho, ho, ho! - Choras
  5. Bet iki tol, kol mes tai atliksime - Dvi raganos
  6. Mūsų gilioje skliautinėje celėje - Choras
  7. Echo Furijų šokis
  8. Ritornelle
  9. Ačiū šiems vienišiems slėniams - Belinda
  10. Dažnai ji lankosi - Antroji moteris
  11. Štai ant mano sulenktos ieties - Enėjas
  12. Skubėk, skubėk į miestą - Belinda
  13. Pasilik, prince, ir išgirsk didįjį Jovaišos įsakymą - Dvasia
  14. Tuomet, kai mūsų žavesys išsiplėtė - Choras
  15. Giraitės šokis

3 veiksmas.

  1. Preliudas
  2. Come away - Choras
  3. Žiūrėti vėliavas - Sorceress
  4. Kitas mūsų pasiūlymas - "Sorceress
  5. Destrukcija - mūsų malonumas - Choras
  6. Raganų šokis
  7. Tavo patarimų visi ragino veltui - Didonė
  8. Didieji protai prieš save rengia sąmokslą - Choras
  9. Jie ranka, Belinda - Dido
  10. Kai mane paguldys į žemę - Dido
  11. Su krintančiais sparnais, Kupidonai, ateikite - Choras
Didonė sutinka Enėją - Wenceslaus HollarZoom
Didonė sutinka Enėją - Wenceslaus Hollar

MylėjimasisZoom
Mylėjimasis

Orkestras

Moteris, grojanti teorbaZoom
Moteris, grojanti teorba

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Koks yra operos pavadinimas?


A: Operos pavadinimas yra "Didonė ir Enėjas".

K: Kas parašė "Didonės ir Enėjo" istoriją ir žodžius?


A: Nahumas Tate'as parašė "Didonės ir Enėjo" istoriją ir žodžius.

K: Kas sukūrė muziką operai "Didonė ir Enėjas"?


A: Muziką "Didonei ir Enėjui" sukūrė Henry Purcellas.

K: Kada buvo parašyta "Didonė ir Enėjas"?


A: Manoma, kad "Didonė ir Enėjas" buvo parašyta apie 1684-1685 m.

K: Koks kitas kūrinys galėjo būti "Didonės ir Enėjo" pavyzdys?


A: Džono Blou "Venera ir Adonis", taip pat Marko-Antuano Šarpanjė (Marc-Antoine Charpentier) mažosios prancūzų operos galėjo būti Didonės ir Enėjo modeliai.

K.: Kur iš pradžių buvo numatyta ją atlikti?


A: Iš pradžių ji buvo skirta vaidinti dvare.

K: Iš ko paimtas šios operos šaltinis?


A: Šios operos šaltinis yra Vergilijaus "Eneida", kurioje pasakojama apie tragišką Trojos princo Enėjo ir Kartaginos karalienės Didonės meilę.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3