Didonė ir Enėjas (/ˈdaɪdoʊ/ "Dy-doh and eh-Nee-us") yra trijų veiksmų anglų opera, libretą parašė Nahumas Tate'as, o muziką — Henris Purcelis. Nors tiksli sudarymo data nėra visiškai aiški, tradiciškai kūrinys siejamas su 1680–1689 m. laikotarpiu ir pirmasis jo žinomas pastatymas įvyko 1689 m. Tačiau kai kurie tyrėjai siūlė ankstesnes kūrimo versijas (pvz., apie 1684–1685 m.), todėl konkreti datos problema išlieka. Didonė dažnai laikoma vienintele pilnai išlikusia tikra Purcello opera ir yra vienas žymiausių angliško baroko muzikos pavyzdžių.

Kilmė, libreto šaltiniai ir premjera

Libretas remiasi epine medžiaga iš Vergilijaus "Eneidos" ir sutelkia dėmesį į tragišką Trojos herojų Enėjo (Aeneas) ir Kartaginos karalienės Didonės (Dido) meilės istoriją. Kai kurie elementai — pavyzdžiui, komiškos raganų scenos ir šokiai — rodo įtaką anglų dvaro spektakliams bei mažųjų sceninių formų tradicijai; taip pat minimas galimas John Blow įtakos šaltinis — jo "Venerą ir Adonį" buvo kuriamas maždaug tuo pačiu metu, o prancūzų mažųjų operų pavyzdžiai (pvz., Marc-Antoine'o Charpentier) ir prancūzų muzika apskritai buvo vertinami Anglijos dvare.

Manoma, kad pirmasis žinomas pastatymas įvyko 1689 m. Čelsio mergaičių mokykloje, kuriai vadovavo Josias Priest (dvaro šokių mokytojas). Dėl Karolio II mirties ir kitų aplinkybių pastatymas galėjo būti atidėtas; taip pat nėra visiškai aiškus operos ankstyvasis gyvenimas — yra versijų, kad tam tikros scenos ar muzikiniai numeriai buvo skirti dvaro žongliruojančioms trupėms ar mokykliniam atlikimui.

Partitūra ir išlikimas

Originalus operos rankraštis neišliko — tyrimai ir atlikimai remiasi ankstyvaisiais spausdintais leidiniais ir kopijomis. Manoma, kad šiose ankstyvose kopijose trūksta kai kurių muzikos dalių, todėl per pastaruosius šimtmečius atlikėjai ir muzikologai kartais papildė ar rekonstruojo trūkstamus fragmentus. Kai kurios rekonstrukcijos naudoja kitus Purcello laikmečio kūrinius arba naujai sukurtą muziką, kuri imituoja Purcello stilių, kad užpildytų spragas; kartais į partitūrą įterpiama ir apie 1685 m. sukurtos Purcello muzikos fragmentų, priskiriamų jo aplinkai ar giminaičiams, siekiant suteikti nuoseklumo.

Muzikinės ypatybės ir žymiausi momentai

Operoje sumaniai derinama tragedija ir komedija: įsimylėjėlių scenos perteikia stiprią emocinę įtampą, tuo tarpu raganų ir palydovės scenos atneša komiškumo ir gyvumo. Muzikinė struktūra apima recitatyvus, arijas, duetai, chorines dalis ir šokio numerius, dažnai paremtus anglų maskeinės tradicijos praktikomis. Vienas iš žinomiausių operos momentų — Didonės lamentas, anglų kalba žinoma kaip "When I am laid in earth" (Dažnai vadinamas Dido's Lament) — lento, emocionalus arija, paremta pasikartojančiu grunto (ground bass) ostinatu, tapo klasikinės vokalinės literatūros ikona.

Orkestracija paprastai yra santūri, tipiška baroko kameriniam ansambliui: styginiai, basso continuo (cembalas, liutas arba teorba, galbūt organas), įterpiami fleti, teorba ar kiti periodiniai pūtiniai ir pritarimai pagal atlikimo praktiką. Purcello harmonijos ir melodijos charakterizuojamos rafinuotu dramatizavimu, ekspresyviu vokaliniu rašymu ir ryškiu vietomis muzikiniu kontrastu tarp traginių ir komiškų epizodų.

Vaidmenys ir vaidinimai

Tipiški vaidmenys scenoje: Didonė (pagrindinė herojė), Enėjas (herojus), Belinda (Didonės palydovė), Ragana / Sorceress, Sailors, Second Woman, mažesnės chorinės, vilkinančios arba fejerverkines funkcijas atliekantys personažai. Balso rūšys gali skirtis pagal pastatymo praktiką — tradiciškai Didonė yra sopranas arba mezosopranas, Enėjas — tenoras arba aukštas baritonas, Belinda — sopranas, o raganoms dažnai suteikiamas kontralto/mezzo koloritas.

Istorinė reikšmė ir šiuolaikiniai atlikimai

Didonė ir Enėjas ilgainiui tapo vienu iš labiausiai atliekamų anglų baroko kūrinių. Nors operos istorija buvo periodiškai užmiršta ir vėl atrandama, nuo XIX a. pabaigos ir ypač XX a. antros pusės ji sulaukė nuolatinio susidomėjimo — tiek profesionalių ansamblių, tiek akademinių ir amatinių trupių tarpe. Dėl savo santykinio trumpo ilgio, stiprios dramatinės struktūros ir įsimintinų arijų operą mėgsta ir sceniniai kolektyvai, ir kameriniai atlikėjai; ji dažnai įrašoma ir transliuojama, o Didonės lamentas išpopuliarėjo už operos ribų kaip savarankiškas koncertinis numeris.

Operos reikšmė glūdi jos gebėjime sujungti Vergilijaus epinę medžiagą su angliško baroko muzikinėmis formomis, aiškiai atskleisti emocinį konflikto centrą ir išlaikyti pusiausvyrą tarp tragiškų ir komiškų elementų. Dėl išlikusių nevisiškai užrašytų dalių ir įvairių rekonstrukcijų Didonė ir Enėjas taip pat yra svarbus objektas muzikologiniams tyrimams ir istorinių atlikimo praktikų studijoms.