Id, ego ir superego: Freudo asmenybės struktūros apibrėžimas
Id, ego ir superego yra Sigmundo Freudo sukurtos idėjos. Tai trys sąvokos, naudojamos paaiškinti, kaip veikia žmogaus protas.
Froidas žmogaus protą apibūdina kaip id, ego ir superego sąveiką. Ego ir tam tikru mastu superego yra sąmoningi arba esantys paviršiuje. Id lieka nesąmoningas. Kartu jie sudaro asmenybę.
Pagal šį psichikos modelį id yra nekoordinuotų instinktų tendencijų visuma, ego - organizuota realistinė dalis, o superego atlieka kritinį ir moralizuojantį vaidmenį.
Id, ego ir superego yra proto funkcijos, o ne smegenų dalys. Jie neatitinka vienareikšmiškai realių struktūrų, kurias nagrinėja neuromokslas.
Kas tai reiškia paprastai?
Trumpai: id yra impulsų ir poreikių šaltinis (pvz., alkis, troškulys, noras išvengti skausmo), ego bando rasti realistiškus būdus patenkinti šiuos poreikius nepažeidžiant aplinkos reikalavimų, o superego veikia kaip vidinis teisėjas, kuriame kaupiasi moralinės normos, taisyklės ir idealai.
Pagrindinės funkcijos
- Id: veikia pagal malonumo principą — siekia tūriojo pasitenkinimo čia ir dabar, neatsižvelgdama į pasekmes.
- Ego: veikia pagal realybės principą — planuoja, svarsto pasekmes, derina id poreikius su išoriniu pasauliu.
- Superego: veikia pagal moralės principą — skatina savigarbą, gėdos ar kaltės jausmus, kai elgesys prieštarauja vidiniams idealams.
Pavyzdys kasdienėje situacijoje
Tarkime, jūs einate pro tortų parduotuvę ir labai norite nusipirkti pyragaitį:
- Id sako: „Pirk dabar — noriu skanaus!“
- Ego vertina galimybes: „Ar turiu pinigų? Ar valgysiu per daug? Gal nusipirksiu mažesnį gabaliuką vėliau.“
- Superego primena normas: „Tu laikaisi dietos / tau geriau sutaupyti / valgymas prieš vakarienę netinkamas.“
Vystymasis ir psichoseksualinės stadijos (trumpai)
Froidas taip pat susiejo superego susidarymą su ankstyvaisiais vaikystės etapais ir tėvų poveikiu. Pasak jo teorijos, asmens charakteris ir psichikos pusiausvyra formuojasi per įvairias psichoseksualines stadijas (oralinė, analinė, falinė ir kt.). Nors ši dalis yra tipinė Froido teorijos sudedamoji, ją kritikuoja vėlesni tyrėjai dėl empirinių įrodymų stokos.
Kritika ir šiandienos požiūris
- Froido struktūrinė modelio nauda — tai aiški metafora, padedanti suprasti vidinį konfliktą ir psichikos dinamiką.
- Kritikai pažymi, kad id, ego ir superego nėra anatominių smegenų dalių atitikmenys ir jų negalima tiesiogiai patvirtinti eksperimentiniais neuromoksliniais metodais.
- Daugelis šiuolaikinių psichologų ir terapeutų vertina Froido įnašą kaip istorinį pagrindą ir tyrimų impulsą, bet pripažįsta, kad kai kurios jo išvados yra spekuliatyvios arba kultūriškai apribotos.
Praktinė reikšmė psichoterapijoje
Freudo idėjos padėjo formuoti psichoanalizę ir kitus psichoterapinius metodus. Darbas su vidiniais konfliktais, sąmoningų ir nesąmoningų motyvų atpažinimas bei perdirbimas — tai dalykai, kuriuos terapeuta gali aptarti su klientu remdamasis id/ego/superego samprata. Tačiau dauguma šiuolaikinių terapijų integruoja ir kitus teorinius požiūrius bei empirinį gydymo efektyvumo vertinimą.
Santrauka
Id, ego ir superego — tai naudingos metaforos ir sąvokos, paaiškinančios vidinius žmogaus psichikos konfliktus: instinktus, realybės suvokimą ir moralinius idealus. Nors jos nėra tiesiogiai susietos su smegenų anatominėmis dalimis, jos išlieka svarbios psichologijos istorijoje ir kai kuriose terapinėse praktikose. Šiuolaikinė psichologija dažnai jungia Froido idėjas su empiriniu tyrimu ir neurobiologiniais radiniais, siekdama platesnio ir praktiškesnio supratimo apie žmogaus elgesį.
Froido teorijos schema
Id
Id yra asmenybės konstanta, nes jis visada yra. Id valdo "malonumo principas".
Savo teorijos kūrimo pradžioje Freudas seksualinę energiją laikė vieninteliu id energijos šaltiniu. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo tragedijos Freudas manė, kad id reikia papildyti dar vienu instinktu. Jis pasiūlė thanatos - mirties instinktą. Thanatos paaiškina instinktyvų smurtinį žmonijos potraukį. Akivaizdu, kad likusi asmenybės dalis turėtų kaip nors susidoroti su šiais dviem instinktais. Pridėjęs thanatos, jis galėjo aprašyti daugiau psichikos reiškinių. Jo id id id id id id turėjo didelę įtaką.
Id pagal apibrėžimą yra nesąmoningas:
"Tai tamsioji, neprieinama mūsų asmenybės dalis... Ji pripildyta instinktų teikiamos energijos, bet ji nėra organizuota, nesukuria kolektyvinės valios, o tik siekia patenkinti instinktų poreikius, laikydamasi malonumo principo".105/6
Ego
Ego - tai savęs suvokimas ir asmenybės paviršius, kurį paprastai rodote pasauliui. Ego vadovaujasi "tikrovės principu" arba praktiniu požiūriu į pasaulį. Jis stengiasi nukreipti id siekį į elgesį, kuris ilgainiui atneštų naudos, o ne liūdesio.
Sąmoninga sąmonė glūdi ego, nors ne visos ego operacijos yra sąmoningos.
Ego atskiria tai, kas tikra. Jis padeda mums tvarkyti savo mintis ir suprasti jas bei mus supantį pasaulį.
"Ego yra ta id dalis, kurią pakeitė tiesioginė išorinio pasaulio įtaka... Ego atstovauja tam, ką galima pavadinti protu ir sveiku protu, priešingai nei id, kuriame slypi aistros... savo santykiu su id jis panašus į žmogų ant žirgo, kuris turi suvaldyti didesnę žirgo jėgą; skirtumas tas, kad raitelis stengiasi tai padaryti savo jėgomis, o ego naudojasi skolintomis jėgomis".363/4
Tačiau ego "tarnauja trims griežtiems šeimininkams: išoriniam pasauliui, superego ir id".110 Jo užduotis - rasti pusiausvyrą tarp primityvių potraukių ir tikrovės, tenkinant id ir superego. "Taigi ego, varomas id, varžomas superego, atstumiamas tikrovės, kovoja...[siekdamas] harmonijos tarp jame veikiančių ir jį veikiančių jėgų ir įtakų, ir lengvai "pratrūksta nerimu". . 110/1
Super-Ego
Superego siekia tobulumo ir idealaus rezultato. Jis apima asmenybės dalį, daugiausia nesąmoningą, kuri apima individo ego idealus, dvasinius tikslus ir psichikos agentūrą (paprastai vadinamą sąžine), kritikuojančią ir draudžiančią jo potraukius, fantazijas, jausmus ir veiksmus.
"Superego galima laikyti tam tikra sąžinės rūšimi, kuri už netinkamą elgesį baudžia kaltės jausmu. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai".
Superego susideda iš dviejų dalių: sąžinės ir ego-idealo. Sąžinė - tai gerai pažįstama angelo ir velnio ant kiekvieno peties metafora. Sąžinė sprendžia, kokių veiksmų žmogus turėtų imtis. Ego-idealas - tai idealizuotas požiūris į save. Egoidealas lyginamas su realiu elgesiu. Abi superego dalys vystosi per patirtį su kitais arba per socialinę sąveiką. Anot Froido, stiprus superego padeda slopinti biologinius id instinktus, o silpnas superego pasiduoda id įgeidžiams. Be to, kaltės jausmo lygis dviem pirmiau minėtais atvejais bus atitinkamai aukštas ir žemas.
