Britonų (brytonų) kalbos yra keltų kalbų šeima, priklausanti Insularinei keltų šakai. Jomis tradiciškai kalbėta Britų salose ir dalyse Prancūzijos: daugiausia Bretanėje, taip pat Velse ir istoriniu požiūriu Kornvalyje. Nors kai kuriose Britų salų dalyse britonų kalbų vartojimas išnyko, regioninė reikšmė išliko: pvz., Kambrija ir Škotija turi archeologinius ir lingvistinius liekanų pėdsakus, o diskusijos apie tai, ar bendrinė britonų kalba buvo plačiai paplitusi visoje Anglijoje, tęsiasi tarp istorikų ir kalbininkų.

Yra trys pagrindinės gyvos britų kalbos:

Ir trys išnykusios arba istoriškai atpažintos britų kalbų atmainos, dažnai minima mokslinėje literatūroje:

  • Cumbric (kombrų kalba) – vartota Šiaurės Anglijoje ir Pietų Škotijoje; išnyko viduramžiais.
  • Pictish (piktiškos kalbos statusas yra diskutuotinas) – kai kurie kalbininkai laiko ją britonų gimine priklausančia, nors liekanos ir interpretacijos nevienareikšmės.
  • Senoji britų (Common Brittonic) – rekonstruota protakalbė, iš kurios susiformavo vėlesnės britų kalbų atmainos; kaip gyva kalba ji išnyko viduramžių laikotarpiu.

Istorija ir geografinis plitimas

Britonų kalbos kilo iš bendros protakalbės, vadinamos Common Brittonic, kurią kalbėjo keltų gentys romėnų ir ankstyvaisiais viduramžiais Britanijoje. Vietinė migracija į vakarų Prancūziją (Vakarų Bretonė) VI–VIII a. atnešė britonų kalbos atmainų į Bretanę, kur jos vystėsi į šiandieninį bretonų (Brezhoneg). Tuo tarpu Velse (Cymru) ir Kornvalyje susiformavo atskiros atmainos, tapusios dabartine velsiečių ir cornių tradicija.

Kalbinės ypatybės

  • Gramatika: daugumai britonų kalbų būdinga priebalsių mutacija (initial consonant mutation) – fonetiniai pokyčiai žodžių pradžioje, kuriuos sukelia gramatinės ar sintaksinės aplinkybės.
  • Žodžių tvarka: tradiciškai tipinė sakinių tvarka Insularinių keltų kalbų grupėje yra VSO (veiksnys—veikėjas—pilnys), nors šiuolaikinėje kalboje vartojama įvairesnė tvarka.
  • Fleksija ir prielinksniai: būdingos inflektuotos prielinksnių formos bei stiprios priesagos veiksmažodžių laiko ir nuotačių sistemose.

Šiuolaikinė padėtis ir revitalizacija

Velsiečių kalba (Cymraeg) turi palankiausią teisinį ir visuomeninį statusą iš trijų — Velse platus pokyčio etapas XX–XXI a. atsirado per švietimo programas, valstybinę paramą, retransliaciją (pvz., S4C) ir įstatyminę apsaugą; šiuolaikiniai vertinimai rodo šimtus tūkstančių žmonių, kurie moka velsiškai (skaičius skiriasi priklausomai nuo apklausos ir gebėjimų lygio).

Bretonų (Brezhoneg) kalba, nors istoriniu požiūriu buvo plačiai paplitusi Bretanėje, XX a. patyrė didelį kalbų nuosmukį. Ji pripažinta kaip regioninė ir iš dalies pavojinga išnykti; vyksta mokyklų (tarp jų Diwan mokyklos), kultūrinių iniciatyvų ir žiniasklaidos pastangos kalbai išsaugoti ir stiprinti.

Cornish (Kernowek) buvo išnykusi kaip natūrali kasdieninė kalba XIX a., bet XX a. ir XXI a. vyksta intensyvi revitalizacija: atgaivinimo judėjimas sukūrė standartizuotas rašymo formas, švietimo programas, kultūrinius renginius; šiuo metu yra besimokančių ir vartojančių kalbą žmonių bendruomenė.

Tarptautinė reikšmė ir tyrimai

Britonų kalbos yra svarbios keltų filologijai, istorinei lingvistikai ir regioninių kultūrų studijoms. Dėl gerai išlaikytų literatūrinių tradicijų (ypač velsiečių poezija ir kronikos) bei archajiškų bruožų jos suteikia vertingų duomenų apie keltų kalbų evoliuciją ir etnolingvistinę istoriją Britanijoje bei Bretanėje.

Visos trys gyvos britų kalbos ir jų išnykusios atmainos tebėra aktyviai tiriamos, o jų ateitis daug priklauso nuo švietimo, politinės valios ir bendruomenių pastangų jas palaikyti ir perduoti naujoms kartoms.