Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims - tai 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta ir 1981 m. rugsėjo 3 d. įsigaliojusi konvencija, viena iš tarptautinės žmogaus teisių teisės normų, kuria siekiama uždrausti bet kokią moterų diskriminaciją ir užtikrinti jų žmogaus teises ir laisvę lygybės su vyrais pagrindu. 2017 m. duomenimis, šią konvenciją ratifikavo, t. y. pasižadėjo ją įgyvendinti, 189 šalys. Neratifikavo šios šalys: Iranas, Somalis, Pietų Sudanas, Tonga, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Vatikanas.

Ką numato Konvencija

CEDAW aiškiai apibrėžia diskriminaciją moterims kaip bet kokį skirtumą, atskyrimą ar apribojimą, grindžiamą lytimi, kuri sumažina ar naikina moterų pripažįstamas žmogaus teises ir pagrindines laisves. Konvencija reikalauja, kad valstybės šalys imtųsi reikalingų teisinių, administracinių ir kitų priemonių, kad užtikrintų lygybę realioje gyvenimo praktikoje.

Pagrindinės valstybės pareigos

  • Pašalinti diskriminuojančius teisės aktus ir įtvirtinti lygybės principus nacionalinėje teisėje;
  • Užtikrinti lygias galimybes švietime, darbe, sveikatos priežiūroje, socialinėje apsaugai ir politinėje veikloje;
  • Imtis aktyvių priemonių kovoje su smurtu prieš moteris, įskaitant smurtą namuose, priverstinę santuoką ir prekybą žmonėmis;
  • Užtikrinti reprodukcines teises ir prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų;
  • Pašalinti stereotipus ir kultūrinius bei tradicinius barjerus, kurie kliudo lyčių lygybei.

Stebėjimas ir ataskaitų teikimas

Konvenciją įgyvendinančią valstybės priežiūrą atlieka Moterys diskriminacijos panaikinimo komitetas (Committee on the Elimination of Discrimination against Women). Valstybės šalys privalo reguliariai teikti Komitetui periodines ataskaitas apie priemones, kurių imtasi Konvencijos įgyvendinimui. Komitetas vertina ataskaitas, pateikia pastabas ir rekomendacijas, taip pat priima informacija iš nevyriausybinių organizacijų (t. y. „shadow reports“).

Papildomas protokolas (Optional Protocol)

1999 m. priimtas Papildomas protokolas suteikia dvi svarbias priemones: galimybę fiziniams asmenims pateikti individualias skundų (communications) procedūras Komitetui ir Komiteto galimybę pradėti autonomines tyrimo procedūras dėl rimtų ir sistemingų pažeidimų. Šios priemonės leidžia nuskriaustoms moterims ir organizacijoms tiesiogiai kreiptis tarptautiniu lygiu, jei jų šalys yra protokolo šalys.

Konvencijos poveikis ir sritys, kuriose ji taikoma

CEDAW turėjo reikšmingą poveikį tiek tarptautinei, tiek nacionalinei teisėkūrai: daugelyje valstybių pakeisti civiliniai kodeksai, įvestos lyčių lygybės nuostatos darbo ir šeimos teisėje, sukurti mechanizmai kovai su smurtu prieš moteris, diegiamos politikos, skatinančios moterų dalyvavimą politikoje ir versle. Konvencija naudojama kaip argumentas teismuose ir žmogaus teisių institucijose.

Iššūkiai ir kritika

  • Įgyvendinimo skirtumai: daugelyje šalių teisės normos egzistuoja, bet trūksta įgyvendinimo priemonių ir finansavimo;
  • Rezervacijos: kai kurios valstybės pateikia rezervacijas prie Konvencijos nuostatų, dažnai motyvuodamos religija, tradicija ar nacionaliniu suverenitetu, kas riboja universalaus poveikio efektyvumą;
  • Ne visi požurnalai ratifikavo Papildomą protokolą, todėl ne visos aukos turi prieigą prie individualių skundų mechanizmo;
  • Kultūrinės ir politinės kliūtys: tradiciniai lyčių vaidmenys ir politinė valia lemia nevienodą pažangą.

Kaip piliečiai ir organizacijos gali pasinaudoti Konvencija

  • Pateikti informaciją Komitetui ar savo valstybės ataskaitoms (pvz., per nevyriausybines organizacijas) ir parengti „shadow“ ataskaitas;
  • Remiantis Konvencija, kreiptis į nacionalinius teismus ir žmogaus teisių institucijas kaip argumentą už lygties principų taikymą;
  • Jeigu valstybė yra Papildomo protokolo šalis, pateikti individualų skundą Komitetui arba prašyti tyrimo dėl sisteminių pažeidimų.

Apibendrinimas

CEDAW yra kertinė tarptautinė priemonė siekiant panaikinti diskriminaciją moterims ir užtikrinti lyčių lygybę. Nors jos įtaka ir paskatino reikšmingus pokyčius teisėje ir politikoje, praktinis poveikis priklauso nuo valstybės narių politinės valios, teisinių reformų ir visuomenės požiūrio. Konvencija suteikia aiškų standartą ir priemones kovai su diskriminacija, o jos pilnas potencialas pasiekiamas tik per nuolatinį nacionalinį įsipareigojimą ir tarptautinį stebėjimą.