Sėjamoji liucerna (Medicago sativa) – aprašymas, kilmė ir panaudojimas
Sužinokite viską apie sėjamąją liucerną (Medicago sativa): kilmę, aprašymą ir praktinį panaudojimą gyvulių šėrimui bei žemės ūkiui.
Sėjamoji liucerna (Medicago sativa) - Fabaceae šeimos žydinčių augalų rūšis. Ji taip pat žinoma kaip liucerna. Jos tėvynė - Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija. Ji introdukuota į Europą, centrinę Afriką, Kiniją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Liucernos yra kultūriniai augalai. Ji naudojama gyvuliams šerti.
Išvaizda ir biologija
Sėjamoji liucerna yra daugiametis žolinis augalas su galingu šaknų sistemu: šaknis gali siekti gilius sluoksnius, todėl augalas atsparus sausrai ir gerai įsisavina maisto medžiagas iš dirvos. Lapai yra trikampiai (trizaliai), žiedai — mažos įvairių atspalvių (dažniausiai violetinės, mėlynos arba rožinės) gustų kekės. Po žydėjimo susidaro maži sukrauti ankštelės, kuriose — kelios sėklos.
Auginimo sąlygos
Liucerna geriausiai auga gerai drenuotose, derlingose dirvose. Ji mėgsta neutralų arba silpnai šarminį pH (dažniausiai 6–7,5). Sėklos sėjamos pavasarį arba vėlyvą rudenį priklausomai nuo klimato; sėjos gilumas nedidelis — kelis centimetrus. Dėl gilios šaknų sistemos liucerna toleruoja trumpalaikes sausras, bet jautri užmirkimui. Dažnai auginama mišiniuose su žolėmis, siekiant geresnės pasėlio stabilumo ir šėrimo kokybės.
Kultivavimo priežiūra
- Tręšimas: dėl gebėjimo fiksuoti azotą kartu su simbiotinėmis bakterijomis (Rhizobium) liucerna reikalauja mažiau azoto trąšų, tačiau reikia pakankamai fosforo ir kalio ypač pradiniam augimui ir žiedadulkių kaupimuisi.
- Pjovimas: liucerna derlinga—nuimant silpną žolę kelis kartus per sezoną (paprastai 3–6 kartus, priklausomai nuo klimato). Optimalus pjovimo laikas dažnai yra prieš ar pradėjus žydėti, kad užtikrinti aukštos baltyminės vertės pašarą.
- Kenkėjų ir ligų valdymas: svarbu stebėti grybinės kilmės ligas (pvz., šaknų puvinį, fusarium, verticillium), vabalus ir amarus. Prevencinė priemonė – pasėlių rotacija, geras drenažas, atsparių veislių pasirinkimas.
Panaudojimas
Liucerna yra viena svarbiausių pašarinių kultūrų, vertinama dėl didelio baltymų kiekio, mineralų ir vitamino turtingumo. Pagrindinės panaudojimo kryptys:
- šienas ir šienainis (silosas) gyvuliams, ypač raguočių ėdalo komponentas;
- intensyvus ganymas ar pjovimas ganymui;
- žalioji trąša (žalia mėšlo forma), t. y. dirvos derlingumo gerinimas;
- bičių pašarų bazė — liucernos žiedai pritraukia bites ir naudojami medaus gamybai;
- erdvės, kurioms reikalinga dirvos struktūros gerinimas ir azoto fiksacija, tvarus atnaujinimas.
Maistinė vertė ir gyvulininkystė
Liucerna yra labai maistingas pašaras: ji turi daug baltymų, taip pat kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Pjovimo laikas lemia maistinių medžiagų kiekį — ankstyvas pjovimas suteikia didesnę baltymų koncentraciją, vėlesnis — daugiau ląstelienos. Reikia atkreipti dėmesį į bloat (pilvo pūtimo) pavojų riebalinių gyvulių atveju: ganymui rekomenduojama mišri veja arba papildomas šienas, taip pat galima naudoti prevencines priemones.
Veislės ir selekcija
Pramonėje auginamos įvairios liucernos veislės — skirtos tiek šienui, tiek ganymui, skiriasi atsparumu šalnoms, derlingumu ir šaknų gylio charakteristikomis. Yra ir diploidinės, ir poliploidinės (pvz., tetraploidinės) veislės; pastarosios dažnai pasižymi didesniu derlingumu ir geresne žaliavos kokybe.
Privalumai ir trūkumai
- Privalumai: didelis maistingumas, azoto fiksacija, gilios šaknys gerina dirvožemį ir atsparumą sausrai, gera bičių nektaro bazė.
- Trūkumai: jautrumas tam tikroms ligoms, reikalauja gero dirvos drenažo ir tinkamos priežiūros, galimas bloat pavojus ganyme.
Išvados
Sėjamoji liucerna (Medicago sativa) yra universali ir vertinga pašarinė kultūra, suteikianti daug privalumų žemės ūkiui: gerina dirvos kokybę, mažina trąšų poreikį dėl simbiotinės azoto fiksacijos ir suteikia vertingą pašarą. Norint pasiekti gerą derlių, svarbu pasirinkti tinkamą veislę, užtikrinti tinkamas auginimo sąlygas ir prevencines priemones prieš ligas bei kenkėjus.
Maistinė vertė
Liucernos turi daug baltymų, kalcio ir kitų mineralinių medžiagų, B grupės vitaminų, vitamino C, vitamino D, vitamino E ir vitamino K. Nustatyta, kad saulėje išdžiovintas liucernų šienas yra vitamino D šaltinis: jame yra 48 ng/g (1920 TV/kg) vitamino D2 ir 0,63 ng/g (25 TV/kg) vitamino D3 . Minima, kad liucernų ūgliuose randama vitamino D2 ir vitamino D3 ; šį faktą dar reikia patikrinti. Grybai džainų vegetarizme draudžiami, todėl liucerna yra vienintelis žinomas šaltinis, kurį džainai gali naudoti vitamino D2 papildams gaminti.
Daigintos liucernų sėklos
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra liucerna?
A: Liucernos yra žydinčių augalų rūšis, kuri naudojama kaip pasėlis gyvuliams šerti.
K: Koks yra mokslinis liucernos pavadinimas?
A: Mokslinis liucernos pavadinimas yra Medicago sativa.
K: Koks kitas liucernos pavadinimas?
A: Kitas liucernos pavadinimas yra liucerna.
K.: Kur auga liucerna?
A: Liucernos gimtinė - Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija.
K.: Kur visame pasaulyje liucerna buvo introdukuota?
A: Liucernos buvo introdukuotos Europoje, centrinėje Afrikoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
K: Kokiai šeimai priklauso liucerna?
A: Liucernos priklauso Fabaceae šeimai.
K: Kam liucerna pirmiausia naudojama?
A: Liucernos pirmiausia naudojamos gyvuliams šerti.
Ieškoti