Sėjamoji liucerna (Medicago sativa) - Fabaceae šeimos žydinčių augalų rūšis. Ji taip pat žinoma kaip liucerna. Jos tėvynė - Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija. Ji introdukuota į Europą, centrinę Afriką, Kiniją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Liucernos yra kultūriniai augalai. Ji naudojama gyvuliams šerti.



Išvaizda ir biologija

Sėjamoji liucerna yra daugiametis žolinis augalas su galingu šaknų sistemu: šaknis gali siekti gilius sluoksnius, todėl augalas atsparus sausrai ir gerai įsisavina maisto medžiagas iš dirvos. Lapai yra trikampiai (trizaliai), žiedai — mažos įvairių atspalvių (dažniausiai violetinės, mėlynos arba rožinės) gustų kekės. Po žydėjimo susidaro maži sukrauti ankštelės, kuriose — kelios sėklos.

Auginimo sąlygos

Liucerna geriausiai auga gerai drenuotose, derlingose dirvose. Ji mėgsta neutralų arba silpnai šarminį pH (dažniausiai 6–7,5). Sėklos sėjamos pavasarį arba vėlyvą rudenį priklausomai nuo klimato; sėjos gilumas nedidelis — kelis centimetrus. Dėl gilios šaknų sistemos liucerna toleruoja trumpalaikes sausras, bet jautri užmirkimui. Dažnai auginama mišiniuose su žolėmis, siekiant geresnės pasėlio stabilumo ir šėrimo kokybės.

Kultivavimo priežiūra

  • Tręšimas: dėl gebėjimo fiksuoti azotą kartu su simbiotinėmis bakterijomis (Rhizobium) liucerna reikalauja mažiau azoto trąšų, tačiau reikia pakankamai fosforo ir kalio ypač pradiniam augimui ir žiedadulkių kaupimuisi.
  • Pjovimas: liucerna derlinga—nuimant silpną žolę kelis kartus per sezoną (paprastai 3–6 kartus, priklausomai nuo klimato). Optimalus pjovimo laikas dažnai yra prieš ar pradėjus žydėti, kad užtikrinti aukštos baltyminės vertės pašarą.
  • Kenkėjų ir ligų valdymas: svarbu stebėti grybinės kilmės ligas (pvz., šaknų puvinį, fusarium, verticillium), vabalus ir amarus. Prevencinė priemonė – pasėlių rotacija, geras drenažas, atsparių veislių pasirinkimas.

Panaudojimas

Liucerna yra viena svarbiausių pašarinių kultūrų, vertinama dėl didelio baltymų kiekio, mineralų ir vitamino turtingumo. Pagrindinės panaudojimo kryptys:

  • šienas ir šienainis (silosas) gyvuliams, ypač raguočių ėdalo komponentas;
  • intensyvus ganymas ar pjovimas ganymui;
  • žalioji trąša (žalia mėšlo forma), t. y. dirvos derlingumo gerinimas;
  • bičių pašarų bazė — liucernos žiedai pritraukia bites ir naudojami medaus gamybai;
  • erdvės, kurioms reikalinga dirvos struktūros gerinimas ir azoto fiksacija, tvarus atnaujinimas.

Maistinė vertė ir gyvulininkystė

Liucerna yra labai maistingas pašaras: ji turi daug baltymų, taip pat kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Pjovimo laikas lemia maistinių medžiagų kiekį — ankstyvas pjovimas suteikia didesnę baltymų koncentraciją, vėlesnis — daugiau ląstelienos. Reikia atkreipti dėmesį į bloat (pilvo pūtimo) pavojų riebalinių gyvulių atveju: ganymui rekomenduojama mišri veja arba papildomas šienas, taip pat galima naudoti prevencines priemones.

Veislės ir selekcija

Pramonėje auginamos įvairios liucernos veislės — skirtos tiek šienui, tiek ganymui, skiriasi atsparumu šalnoms, derlingumu ir šaknų gylio charakteristikomis. Yra ir diploidinės, ir poliploidinės (pvz., tetraploidinės) veislės; pastarosios dažnai pasižymi didesniu derlingumu ir geresne žaliavos kokybe.

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: didelis maistingumas, azoto fiksacija, gilios šaknys gerina dirvožemį ir atsparumą sausrai, gera bičių nektaro bazė.
  • Trūkumai: jautrumas tam tikroms ligoms, reikalauja gero dirvos drenažo ir tinkamos priežiūros, galimas bloat pavojus ganyme.

Išvados

Sėjamoji liucerna (Medicago sativa) yra universali ir vertinga pašarinė kultūra, suteikianti daug privalumų žemės ūkiui: gerina dirvos kokybę, mažina trąšų poreikį dėl simbiotinės azoto fiksacijos ir suteikia vertingą pašarą. Norint pasiekti gerą derlių, svarbu pasirinkti tinkamą veislę, užtikrinti tinkamas auginimo sąlygas ir prevencines priemones prieš ligas bei kenkėjus.