Didonė, Kartaginos karalienė

Ankstyvosios istorijos apie jos gyvenimą

Seniausią pasakojimą apie Didonę parašė Timajas. Jis buvo senovės graikų istorikas, gyvenęs III a. pr. m. e. Šimtu metų vėliau apie ją rašė romėnų istorikas Pompėjus Trogas. Jo pasakojimas apie ją yra dingęs, tačiau vėlesnis romėnų istorikas Justinas parašė Troguso pasakojimo santrauką. Timėjo ir Trogėjo pasakojimuose Didonė buvo Tyro (miesto, esančio šalyje, kuri dabar vadinama Libanu) karaliaus duktė. Ji buvo ištekėjusi už Ačerbo, kuris buvo Herkulio šventikas. Kai Didonės brolis Pigmalionas nužudė Akerbą, Didonė pabėgo. Ji pasiėmė su savimi dalį savo žmonių. Iš pradžių jie išvyko į Kiprą, o paskui - į šiaurinę Afrikos pakrantę, dabar vadinamą Tunisu.

Atvykusi į Afriką, Didonė paklausė berberų valdovo, vardu Iarbas, ar galėtų nusipirkti žemės, kad jos žmonės galėtų įkurti miestą. Jis pasakė, kad ji gali nusipirkti tiek žemės, kiek gali uždengti negyvo jaučio oda. Ji liepė savo žmonėms odą supjaustyti labai plonomis juostelėmis. Jie išklojo visas juosteles, kad pažymėtų ribas. Taip jie gavo labai didelį žemės sklypą. Didonė ir jos žmonės toje žemėje pastatė miestą. Miestas buvo pavadintas Kartagina, o Didonė tapo pirmąja jo karaliene. Kartagina išaugo ir tapo labai turtingu miestu. Daug berberų taip pat persikėlė ten gyventi.

Pamatęs, koks turtingas miestas yra Kartagina, Iarbas norėjo vesti Didonę. Jis jai pasakė, kad jei ji už jo neateis, jis pradės karą su Kartagina. Didonė nenorėjo ištekėti už Iarbo. Ji vis dar mylėjo savo vyrą Akerbą (Sichėją). Prieš vestuves su Iarbusu ji sukūrė didelę ugnį. Ji pasakė jam, kad ugnis yra ceremonija, skirta pagerbti Ačerbą. Ji sakė, kad kai ceremonija baigsis, Iarbas bus jos naujasis vyras. Vietoj to ji užlipo ant laužo, kuriame degė ugnis. Tada ji nusižudė kardu. Po jos mirties Kartaginos gyventojai garbino ją kaip deivę. Kartagina 600 metų išliko labai turtingas ir galingas miestas. Jį 146 m. pr. m. e. sugriovė Roma.

Didonė perka žemę Kartaginai


Enėjas ir Didonė Pierre-Narcisse Guérin paveiksle

Enėjas ir Didonė

Šiandien Didonė labiausiai žinoma dėl istorijos, kuri apie ją pasakojama Vergilijaus "Eneidos" 3 ir 4 knygose. Vergilijaus pasakojimas apie ankstyvąjį Didonės gyvenimą labai panašus į Timėjo ir Trogėjo pasakojimus. Tačiau jo pasakojimas apie tai, kaip ji mirė, labai skiriasi. Vergilijaus pasakojime Enėjas, senovės Trojos miesto princas, pralaimėjęs karą su graikais (Trojos karą), išvyksta į Kartaginą. Enėjas ir Didonė įsimyli vienas kitą. Enėjas nusprendžia pasilikti Kartaginoje su Didone. Tačiau dievas Jupiteris pasiunčia Merkurijų pasakyti Enėjui, kad jis turi palikti Kartaginą ir vykti į Italiją. Enėjas nenori važiuoti, bet žino, kad privalo padaryti tai, ko prašo Jupiteris. Jis ir jo vyrai išplaukia iš Kartaginos. Didonė labai liūdi ir labai pyksta. Ji sukuria didelę ugnį, kad sudegintų visus Enėjui priklausiusius daiktus. Tada ji užlipa į ugnies viršūnę ir nusižudo kardu, kurį davė Enėjui, kai šis pirmą kartą atvyko į Kartaginą.

Dauguma žmonių teigia, kad Vergilijus pirmasis sukūrė istoriją apie Enėją ir Didonę. Kiti mano, kad šią idėją jis pasisavino iš ilgos Gnėjaus Naevijaus poemos "Bellum Poenicum" ("Pūnų karai"). Didžioji dalis G. Naevijaus poemos yra prarasta, todėl sunku tiksliai pasakyti.

Nuo Vergilijaus laikų apie jo istoriją apie Enėją ir Didonę parašyta daugybė pjesių ir operų. 1583 m. Christopheris Marlowe'as apie juos parašė pjesę. Ji vadinosi "Kartaginos karalienė Didonė". Henris Purcelis 1688 m. apie juos sukūrė operą "Didonė ir Enėjas".

Italų poetas Pietro Metastasio taip pat panaudojo Vergilijaus istoriją libretui (operos siužetui ir žodžiams). Ji vadinosi "Didone abbandonata". Pirmąją operą, kurioje panaudotas Metastasio libretas, 1724 m. sukūrė Domenikas Sarro (Domenico Sarro). Per ateinančius 100 metų šį libretą panaudojo daugiau kaip 40 kitų kompozitorių operų.