Ernesto Sabato (1911 m. birželio 24 d. – 2011 m. balandžio 30 d.) buvo žymus argentiniečių rašytojas, dailininkas ir fizikas. Jis pelnė kelias reikšmingas premijas už kūrybą ispanų kalba, įskaitant prestižinę Miguelio de Cervanteso premiją (1984 m.), ir užėmė svarbią vietą Lotynų Amerikos literatūroje. Sabato taip pat tapo žinomas dėl žmogaus teisių gynimo: jis buvo Nacionalinės komisijos dėl asmenų dingimo (CONADEP) narys ir prisidėjo rengiant ataskaitą „Nunca Más“, kurioje dokumentuotas tuštėjimas — apie 30 000 žmonių, dingusių be žinios 1976–1983 m. karinio valdymo laikotarpiu.

Ernesto Sabato gimė 1911 m. birželio 24 d. Rojas mieste, Buenos Airių provincijoje. Jis buvo dešimtasis iš vienuolikos vaikų šeimoje; jo tėvai Francesco Sabato ir Giovanna Maria Ferrari buvo italų emigrantai iš Kalabrijos. 1929 m. Sabato pradėjo studijuoti La Platos nacionaliniame universitete, kur studijavo fiziką ir matematiką. Jaunystėje jis prisijungė prie komunistinio jaunimo judėjimo ir porą metų mokėsi Tarptautinėje Lenino mokykloje Maskvoje, tačiau netrukus susirūpino dėl stalinizmo grėsmės ir grįžo į Argentiną. Tęsė studijas, apsigynė fizikos daktaro laipsnį ir buvo gavęs stipendiją studijoms Masačusetso technologijos institute 1939 m., tačiau 1940 m. grįžęs į Argentiną priėmė sprendimą atsiduoti literatūrai ir menui.

Literatūrinė karjera prasidėjo 1941 m., kai pasirodė pirmasis jo straipsnis; vėliau jis rašė knygų recenzijas ir vertė tekstus į ispanų kalbą. 1945 m. išleista jo pirmoji knyga — eseistinis rinkinys apie mokslo ir technologijų moralę, o 1948 m. pasirodė debiutinis romanas El túnel, psichologinis trileris, išverstas į daugelį kalbų ir pelnęs plačią tarptautinę reputaciją. Vėliau parašyti darbai stiprino jo pozicijas kaip vieno įtakingiausių XX a. Lotynų Amerikos rašytojų: 1961 m. pasirodė romanas Sobre héroes y tumbas, kuriame yra žymusis skyrius „Informe sobre ciegos“ (ataskaita apie akluosius), o trečiasis didelis romanas Abaddón el exterminador (publikuotas 1974 m.) laikomas eksperimentiniu, apokaliptiniu kūriniu — už jį Prancūzijoje Sabato buvo pripažintas 1976 m. kaip geriausios užsienio knygos autorius.

  • Uno y el universo (esejai, 1945)
  • El túnel (romanas, 1948)
  • Sobre héroes y tumbas (romanas, 1961)
  • Abaddón el exterminador (romanas, 1974)

Tema, kurioms Sabato kūryboje dažnai grįžo, — žmogaus vienišumas, apsėdimas, moralinė atsakomybė ir smurtas bei civilizacijos krizė. Jo tekstai apjungia egzistencialistinę analizę, psichologinę įtampą ir filosofinį refleksą. Be literatūros Sabato aktyviai užsiėmė tapyba — jo paveikslai buvo eksponuojami parodose, o menas tapo papildoma išraiškos priemone jo atsiminimuose ir eseistikose.

Po Argentinos dialiktato žlugimo Sabato, kaip visuomenės veikėjas ir intelektualas, prisidėjo prie žmogaus teisių gynimo. Būdama Nacionalinė komisija dėl asmenų dingimo (CONADEP), kurią sudarė tyrėjai ir visuomenės veikėjai, parengė ir paskelbė dokumentuojančią ataskaitą apie prievartinį dingimą ir represijas — ši ataskaita turėjo didelę reikšmę tiek viešajai atminčiai, tiek vėlesniems teisminiams procesams.

Ernesto Sabato už gyvenimo nuopelnus literatūrai ir visuomeninei veiklai pelnė svarbių apdovanojimų; be Miguelio de Cervanteso premijos, jis buvo pripažintas ir kitų institucijų bei universitetų. Sabato išliko aktyviu visuomenės komentatoriumi, rašė eseistus, dalyvavo intelektualinėse diskusijose apie mokslo ir etikos santykį bei žmogaus teises.

Sabato mirė 2011 m. balandžio 30 d. Santos Lugares mieste nuo bronchito, sulaukęs 99 metų. Jis paliko gilų pėdsaką tiek literatūroje, tiek demokratijos ir žmogaus teisių gynimo istorijoje, o jo kūriniai ir toliau skaitomi bei analizuojami tarptautiniu mastu.