Analitinė kalba: apibrėžimas, pavyzdžiai ir savybės

Sužinokite, kas yra analitinė kalba: apibrėžimas, aiškūs pavyzdžiai (kinų, anglų ir kt.) ir pagrindinės savybės — griežta žodžių tvarka be linksnių.

Analitinė kalba – tai kalbos tipas, kuriame gramatinė informacija daugiausia perteikiama žodžių tvarka ir atskirais funkcijos žodžiais (pvz., įnaginiais žodžiais, priešdėliais ar pagalbiniais veiksmažodžiais), o ne morfologinėmis galūnėmis ar linksniavimu. Analitinėse kalbose žodžiai paprastai neturi daug (ar turi visiškai mažai) inflekcijų: jie nekeičia pavidalo pagal linksnius, asmenis ar laikus. Dėl to tvarkos ir sintaksės taisyklės (pvz., SVO — subjektas–veiksmažodis–objektas) tampa svarbiausios sakinio reikšmei perduoti. Tipiniai analitinių kalbų pavyzdžiai: kinų, anglų, vietnamiečių, tajų, khmerų ir lao kalbos.

Savybės

• Maža morfologija: žodžiai dažnai nepriklauso nuo galūnių ar linksnių; daug gramatinės informacijos perduodama atskirais žodžiais (pvz., pagalbiniais veiksmažodžiais, partikomis).
• Fiksuota žodžių tvarka: reikšmė nustatoma pagal sintaksinę poziciją (pvz., SVO), todėl tvarkos pažeidimas gali pakeisti ar iškreipti prasmę.
• Funkciniai žodžiai ir partikės: daugiasluoksnė gramatinė informacija (laikai, aspektai, nuosaka) dažnai išreiškiama atskiromis partikėmis arba kombinacijomis (perifraze).
• Isoliniškumas: kai kurios analitinės kalbos (pvz., kinų mandarinų forma) yra beveik izoliuotos — žodis dažniausiai yra viena atskira morfema.
• Perifraze ir sintaksinis ženklinimas: vietoj vieno sujungto formos žodžio naudojama kelių žodžių konstrukcija (pvz., „bus valgyti“ vietoje vienos užbaigtos morfos).

Pavyzdžiai ir palyginimai

Kinų kalba (mandarinų) yra puikus analitinės kalbos pavyzdys. Sakinių tvarka dažniausiai yra SVO: sakinys „aš valgau makaronus“ turi formą „aš – valgau – makaronus“ ir kinų rašyboje tai užrašoma 我吃面条. Veiksmažodis 吃 (tariamas chī, reikšmė: „valgau“) nesikeičia pagal subjektą ar objektą; subjektas 我 (tariamas wǒ, „aš“) ir objektas 面条 (tariamas miàntiáo, „makaronai“) taip pat neturi specialių galūnių priklausomai nuo vaidmens ar skaičiaus. Gramatinė informacija kinų kalboje dažnai perduodama žodžiais ar partikėmis (pvz., aspektą žyminti 了 le), o ne morfologinėmis galūnėmis.

Anglų kalba yra daugiausia analitinė, nors ir turi keletą morfologinių likučių. Pavyzdžiui, veiksmažodžio pridėjimas -s trečiam asmeniui vienaskaitoje („he/she/it eats“) arba daiktavardžių daugiskaita („noodle“ vs. „noodles“) rodo likutinę morfologiją. Dauguma laikų, aspektų ir nuosakų anglų kalboje išreiškiami per pagalbinius veiksmažodžius ir perifrases (pvz., „will eat“, „have eaten“, „is eating“) o ne per gausias galūnes, todėl šiuolaikinė anglų kalba laikoma analitine. Be to, anglų išsaugo tam tikras pronominalines formas (pvz., I/me, he/him), kurios atspindi dalinį linksniavimą, tačiau bendras linksniavimas yra smarkiai sumažėjęs lyginant su daugeliu kitų indoeuropiečių kalbų kaip ispanų, vokiečių ar rusų.

Istorinė perspektyva: anglų kalbos pokyčiai

Senoji anglų kalba buvo daug labiau fleksinė — žodžiai galėjo turėti skirtingas galūnes, kad žymėtų linksnius, gimines ir pan., panašiai kaip šiandien vokiečių kalba. Tačiau istoriniai įvykiai turėjo didelę įtaką kalbos morfologijai: Angliją užvaldė kitų kalbų kalbėtojai, ypač prancūzų, danų ir lotynų kalbų įtaka, ir kadangi naujieji valdovai pradėjo antrą kartą kalbėti angliškai (bei vyko intensyvūs kontaktai su kitomis kalbomis), gramatika palaipsniui supaprastėjo ir tapo labiau analitine. Šis procesas iliustruoja, kaip kalbų kontaktai ir socialiniai veiksniai gali skatinti perėjimą nuo sintetinės prie analitinės sandaros.

Analitinė vs. sintetinė kalba — continuumas

Kalbų tipologijoje analitiškumas nėra griežtas skirstymas, o tęsiasi kaip continuum: kai kurios kalbos yra beveik visiškai izoliacinės (labai analitinės), kitos – stipriai sintetinės (turinčios daug morfologinių galūnių), o daugelis užima tarpinę poziciją. Net analitinėse kalbose gali būti fragmentų morfologijos (pvz., prielinksnių ar galūnių liekanos), o sintetinėse kalbose gali būti ir analitinių konstrukcijų.

Privalumai ir trūkumai

• Privalumai: mažiau morfologinių taisyklių gali palengvinti žodžių formų įsisavinimą; aiški tvarka palengvina žodžių analizę; kalbos pokyčiai greičiau atspindi kontaktus.
• Trūkumai: griežta žodžių tvarka gali mažinti lankstumą išreikšti informaciją; be morfologinių ženklų gali kilti daugiau priklausomybės nuo konteksto arba papildomų žodžių, kad būtų tiksliai perduota reikšmė.

Apibendrinant: analitinė kalba remiasi tvarka ir atskirais funkcijos žodžiais vietoje gausios morfologijos. Tai tipas, kuris pasireiškia įvairiose pasaulio kalbose ir gali keistis per istorinius laikotarpius dėl kontaktų bei socialinių pokyčių.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra analitinė kalba?

K: Kokie yra analitinių kalbų pavyzdžiai?

K: Kaip kinų kalboje veikia sakinio struktūra?

Klausimas: Ar šiuolaikinė anglų kalba turi kokių nors linksnių?

K: Kuo senoji anglų kalba skyrėsi nuo šiuolaikinės anglų kalbos?

Paieška pagal raidę