Gilles'is Deleuze'as (pranc. [ʒil dəløz], „zhee duh-LOOZ“), 1925 m. sausio 18 d. – 1995 m. lapkričio 4 d., buvo vienas įtakingiausių XX a. prancūzų filosofų. Jis rašė apie filosofiją, literatūrą, kiną ir meną, o jo darbai daro didelę įtaką ne tik akademinei filosofijai, bet ir literatūros teorijai, menotyrai bei kultūros studijoms. Labiausiai žinomos jo knygos – bendri darbai su Feliksu Gvatariu (Félix Guattari): pirmoji dalis Anti-Oidipas (1972) ir antroji Tūkstantis platybių (1980), kartais įvardijamos kartu kaip serija „Kapitalizmas ir skizofrenija“. Savo parašyta vieno autoriaus knyga Skirtumas ir pasikartojimas (1968) laikoma svarbia Deleuze'o filosofijos paraštėle.

Gyvenimas ir karjera

Deleuze gimė Paryžiaus regione ir studijavo filosofiją. Per visą karjerą jis dėstė įvairiuose universitetuose Prancūzijoje ir tapo žinomas dėl originalios, kartais provokuojančios, idėjų plėtros. Bendradarbiavimas su Félix Guattari nuo 1970‑ųjų padarė jį svarbiu poststruktūralios minties atstovu, o vėlesni tekstai apie kiną ir meną praplėtė jo įtaką į humanitarinius mokslus ir meno teoriją.

Pagrindinės idėjos (paprastai)

Deleuze'o sąvokos dažnai yra abstrakčios, bet jas galima paaiškinti paprastesne kalba:

  • Rizoma (rhizome) – tinklo modelis be centro ar hierarchijos: idėjos ir santykiai plinta įvairiomis kryptimis, o ne seka vienu tradiciniu medžio šakotumu.
  • Deterritorializacija – procesas, kai dalykai „išsilaisvina“ iš įprastinių kontekstų ar reikšmių; priešingai – reterritorializacija reiškia naujų kontekstų susidarymą.
  • Agencement / asambliažas (assemblage) – skirtingų elementų (socialinių, medijų, technologijų) susijungimas į funkcionuojančią visumą, kurioje kiekvienas elementas prisideda prie rezultato.
  • Becoming (tapimas) – idėja, kad tapatybė nėra statiška, o nuolatinis pokytis; tapimas nebūtinai reiškia pavertimą kitu identitetu, o procesą, kuriame keičiasi santykiai ir potyriai.
  • Skirtumas prieš identitetą – Deleuze pabrėžia skirtumo ir novatoriškumo prioritetą prieš tapatybės ir atspindžio logiką; filosofija turi kurti naujus konceptus, o ne tik apibūdinti esamus dalykus.

Svarbiausi veikalai (paryškinti ir trumpai)

  • Skirtumas ir pasikartojimas (1968) – Deleuze'o vieno autoriaus mąstymo kertinis darbas apie skirtumą, laiko struktūras ir kritinį atsisakymą tradicinės identiteto logikos.
  • Anti-Oidipas (1972, su Félix Guattari) – kritika tradiciniam psichoanalizės supratimui ir kapitalizmo analizei; įvesta idėja apie „troškimų gamybą“ (desiring-production).
  • Tūkstantis platybių (1980, su Félix Guattari) – laikomas rizomos ir asambliažo teorijos pratęsimu; praktiškos metaforos, apimančios kultūrą, politiką ir subjektyvumą.
  • Francis Bacon: The Logic of Sensation (1981) – meno analizė, kurioje Deleuze nagrinėja tapybos poveikį suvokimui.
  • Kinas 1: Judesio vaizdas (1983) ir Kinas 2: Laiko vaizdas (1985) – reikšmingi tekstai kino teorijoje, išskiriantys skirtingus vaizdo režimus ir jų filosofinę reikšmę.
  • What Is Philosophy? (1991, su Félix Guattari) – bandymas apibrėžti, kuo filosofija skiriasi nuo mokslo ir meno, ir kokia yra konceptų kūrimo paskirtis.

Įtaka ir kritika

Deleuze'o idėjos turėjo didelį poveikį poststruktūralizmui, semiotiką, literatūros ir meno teorijai, taip pat į postmodernizmą ir platesnes kultūros studijas. Jo sąvokos naudojamos humanitariniuose moksluose, sociologijoje, politikoje, architektūroje, geografijoje ir queer teorijoje. Tačiau darbai kartais kritikuojami dėl sudėtingo stiliaus, neaiškių sąvokų vartojimo ir retkarčiais prieštaringos politinės implikacijos.

Ką verta žinoti pabaigai

Deleuze'as laikomas mąstytoju, kuris skatina mąstyti kintamumą, kūrybą ir naujų konceptų sukūrimą vietoje paviršutiniško reiškinių aprašymo. Jo darbai tebėra intensyviai nagrinėjami ir interpretuojami įvairiose disciplinose, o jo sąvokos — rizoma, deterritorializacija, assemblage bei tapimas — tapo svarbiais instrumentais analizuojant šiuolaikinę kultūrą, meną ir politiką.