Pierre-Félix Guattari: prancūzų filosofas, psichiatras ir aktyvistas
Pierre‑Félix Guattari — prancūzų filosofas, psichiatras ir aktyvistas; šizoanalizės kūrėjas, Deleuze'o partneris, autorius „Anti‑Oidipas“ ir „Tūkstantis platybių“.
Pierre'as-Félix Guattari (pranc.: [ɡwataʁi], 1930 m. balandžio 30 d. – 1992 m. rugpjūčio 29 d.) buvo prancūzų psichiatras, filosofas, semiologas ir aktyvistas. Jis yra žinomas kaip šizoanalizės ir ekosofijos idėjų bendraautorius bei – kartu su Gilles'iu Deleuze'u – už jų reikšmingą indėlį į XX a. pabaigos teoriją, ypač per bendrą dviejų dalių knygą Kapitalizmas ir šizofrenija. Pirmoji dalis, išleista 1972 m., pasirodė kaip Anti-Oidipas, o antroji, Tūkstantis platybių, – 1980 m.
Biografija ir profesinė veikla
Guattari gimė į nedidelę Korsikos šeimą ir jaunystėje įsitraukė į kairiosios pakraipos intelektualinius judėjimus. Ilgą laiką dirbo psichiatrijos srityje psichoterapinėje klinikoje La Borde (Prancūzija), kur bendradarbiavo su kitais klinikos darbuotojais ir pacientais kuriant vadinamąją „institucinę psichoterapiją“. Praktinė darbo patirtis La Borde turėjo didelę įtaką jo teorinėms idėjoms: Guattari siekė pertvarkyti gydymo institucijas taip, kad jos būtų mažiau hierarchinės ir atviresnės pacientų ir darbuotojų bendradarbiavimui.
Pagrindinės idėjos
Guattari teorija jungia psichiatrijos praktiką, semiotiką, politinę kritiką ir ekologinį mąstymą. Svarbiausi jo indėliai apima:
- Šizoanalizė: alternatyva tradicinei psichoanalizei, kuri pabrėžia troškimo produktoriškumą (desire as production) ir kritikuoja Oidipo modelio universališkumą. Šizoanalizė siekia ištirti, kaip socialinės, ekonominės ir politinės jėgos formuoja subjektą ir troškimą.
- Rhizoma ir deterritorializacija: kartu su Deleuze'u Guattari plėtojo vaizdinius – „rizoma“ (netaisyklinga, daugiašakė plėtra) ir „deterritorializacija“ (nusikraustymas nuo nustatytų reikšmių ar struktūrų) – kaip alternatyvas linijinėms, hierarchinėms analizėms.
- Assemblage / agencement: idėja apie įvairių elementų (socialinių praktikų, technologijų, diskursų, institucijų) junginius, kurie laikinai organizuoja socialinę realybę; svarbi koncepcija analizuojant tiek subjektą, tiek politines struktūras.
- Ekosofija: Guattari vėlesniuose darbuose sujungė ekologinę kritiką, socialinę analizę ir psichinę gerovę, teigdamas, kad ekologinės, socialinės ir psichinės problemos yra tarpusavyje susijusios ir jas reikėtų spręsti kartu.
- Mikropolitika: dėmesys mažoms kasdienėms praktikoms, galiai ir pasipriešinimui, kurios, Guattari manymu, gali transformuoti platesnes politines struktūras.
Pagrindiniai veikalai ir publikacijos
- Anti-Oidipas (su Gilles'u Deleuze'u, 1972) – kritika tradicinei psichoanalizei ir kapitalizmo analitinis traktavimas per troškimo prizmę.
- Tūkstantis platybių (su Gilles'u Deleuze'u, 1980) – fragmentuota, netiesinė teorinė knyga, kurioje vystomi tokie terminai kaip „rizoma“, „deterritorializacija“, „assemblage“.
- Trys ekologijos (Les Trois Écologies, 1989) – esminis tekstas, kuriame Guattari siūlo integruotą požiūrį į aplinkos, socialinius ir psichinius klausimus.
- Chaosmosis (1992) – vėlyvasis Guattari darbas, apibendrinantis jo požiūrį į subjektyvumą ir transformaciją globalių pernelyg struktūruotų sistemų kontekste.
Politinis angažavimasis ir įtaka
Guattari buvo aktyvus politinių judėjimų aplinkoje: jis bendradarbiavo su radikalesnėmis kairės grupėmis, dalyvavo praktinėse klinikose ir kultūriniuose projektuose. Jis kritikavo kapitalistinę organizaciją, institucijų rigidumą ir psichologinį represyvumą daugelyje socialinių sričių. Jo idėjos turėjo didelį poveikį kultūros tyrimams, medijų teorijai, menui, literatūros kritikai, studijoms apie subjektą ir poststruktūralizmui apskritai.
Vertinimas ir palikimas
Guattari palikimas yra daugialypis ir kartais ginčytinas. Jo tekstai įkvėpė akademikus, menininkus ir politinius aktyvistus, tačiau kritikų taip pat buvo: kai kas teigė, kad jo terminologija yra sudėtinga arba mistifikuojanti. Nepaisant to, Guattari pabrėžtas tarpdisciplininis požiūris – jungiantis psichinės sveikatos praktiką, ekologiją ir politinę kritiką – išliko aktualus ir toliau inspiruoja tyrimus bei praktikas, siekiančias transformuoti institucijas ir kasdienę patirtį.
Gyvenimas
Guattari gimė 1930 m. Villeneuve-les-Sablons priemiestyje už Paryžiaus. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje kartu su savo mokytoju Jacques'u Lacanu jis išmoko praktikuoti psichologiją, vadinamą psichoanalize. Vėliau dirbo psichiatrijos klinikoje La Borde, kuri buvo jo darbovietė visą likusį gyvenimą.
1955-1965 m. Guattari bendradarbiavo Paryžiaus komunistų laikraštyje "La Voie Communiste" ("Komunizmo kelias"). Septintajame dešimtmetyje jis buvo politiškai aktyvus Prancūzijoje ir per savo politinę veiklą susipažino su savo akademiniu partneriu Gilles'iu Deleuze'u. Kartu jie 1972 ir 1980 m. išleido dviejų dalių veikalą "Kapitalizmas ir šizofrenija". Jie taip pat parašė daug kitų darbų, tarp jų - "Kas yra filosofija? (1991).
Guattari mirė 1992 m. rugpjūčio 29 d. La Borde nuo širdies smūgio, sulaukęs 62 metų. Jo partneris Gilles'is Deleuze'as mirė po trejų metų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Pierre-Félix Guattari?
A: Pierre'as-Félixas Guattari buvo prancūzų psichiatras, filosofas, semiologas ir aktyvistas.
K: Kokias dvi sritis jis įkūrė?
A: Jis įkūrė dvi sritis - šizoanalizę ir ekosofiją.
K: Koks yra žinomiausias jo darbas?
A: Labiausiai žinomas jo darbas yra akademinė partnerystė su Gilles'iu Deleuze'u, ypač jų dviejų dalių knyga "Kapitalizmas ir šizofrenija".
K: Kada buvo išleistos knygos "Kapitalizmas ir šizofrenija" dalys?
A: Pirmoji dalis vadinasi "Anti-Oidipas" ir buvo išleista 1972 m., o antroji dalis - "Tūkstantis platybių", išleista 1980 m.
K: Kokio tipo mąstytojas buvo Guattari?
A: Guattari buvo prancūzų psichiatras, filosofas, semiologas ir aktyvistas.
K: Kuo Guattari išgarsėjo?
A: Jis išgarsėjo įkūręs dvi sritis - šizoanalizę ir ekosofiją, taip pat akademiškai bendradarbiaudamas su Gilles'iu Deleuze'u, kai jie kartu parašė dviejų dalių knygą "Kapitalizmas ir šizofrenija".
Ieškoti