Claude Adhémar André Theuriet (1833 m. spalio 8 d., Marly-le-Roi – 1907 m. balandžio 23 d.) buvo prancūzų poetas ir rašytojas, gimęs Marly-le-Roi (Sena ir Uazas).
Theuriet Paryžiuje studijavo teisę ir tapo valstybės tarnautoju. Į pensiją jis išėjo 1886 m., praėjus beveik 20 metų nuo pirmosios didesnės knygos pasirodymo.
Pirmasis jo literatūrinis pasiekimas buvo eilėraščių rinkinys Chemin des bois, kurių daugelis kūrinių jau buvo paskelbti žurnale Revue des Deux Mondes. Ši knyga patvirtino jo polinkį į gamtos aprašymą ir kaimo atmosferos perteikimą — būdingą tematiką, kuri lydėjo daugelį jo vėlesnių kūrinių.
Kūryba ir temos
Be poezijos, Theuriet rašė apsakymus ir romanus, kuriuose dažnai vaizdavo prancūzijos provincijos gyvenimą, miškus, medžioklę ir paprastų žmonių kasdienybę. Jo kūryba pasižymi lyriniu tonu, švelnia nostalgija, humoro intarpais ir atida detalėms: gamtos vaizdai ir kaimo darbai pateikiami šiltai, realistiniu, bet kartu poetiniu stiliumi. Dėl to jo proza ir eilėraščiai buvo mėgstami skaitytojų, ieškančių vaizdingo, ramią atmosferą kuriančio rašymo.
Įvertinimai ir palikimas
1890 m. Theuriet gavo Prancūzijos akademijos Viteto premiją, o 1896 m. buvo išrinktas į Prancūzijos akademiją. Jo vardas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo gerai žinomas — jis laikytas vienu iš reikšmingesnių prancūzų ligaro meto autorių, propaguojančių provincijos ir gamtos tematiką. Nors laikui bėgant literatūrinės mados keitėsi, Theuriet kūryba išliko vertinama dėl savo jautrumo gamtai, pastabaus stebėjimo ir gebėjimo perteikti paprastų žmonių gyvenimo dvasią.
Jo kūrinių rinkiniai apima eilėraščius, apsakymus ir romansus, kuriuos yra vertinę kritikai už autentišką provincijos gyvenimo perteikimą ir už lyrinį santykį su peizažu. Daugiau skaitytojų jam suteikė ir publicistika bei publikacijos periodikoje, kurios padėjo išplėtoti jo reputaciją tarp platesnės auditorijos.
