Ana Frank — Holokausto dienoraštis, gyvenimas ir palikimas
Annelies Marie Frank (1929 m. birželio 12 d. Frankfurte prie Maino - 1945 m. vasario mėn. Bergen-Belzene) - viena žymiausių žydų tautybės žmonių, žuvusių per Holokaustą. Jos dienoraštis laikomas karo literatūros klasika ir šiandien yra viena iš labiausiai skaitomų knygų. Apie ją sukurtos kelios pjesės ir filmai.
Anos Frank vaikystė ir šeima
Anne gimė Frankfurto prie Maino mieste Veimaro Vokietijoje. Jos tėvai buvo Otto ir Edith Frankai. 1933 m., kai Vokietijoje įsigalėjo nacių valdžia ir pradėjo rimtai varžyti žydų teises, Frankų šeima persikėlė į Amsterdamą (Nyderlandai), tikėdamiesi saugesnio gyvenimo. Anos vaikystė Amsterdame buvo pažymėta mokykla, draugystėmis ir laisvai reiškiamu smalsumu — ypač ji mėgo skaityti ir rašyti. Iki 1941 m. ji buvo oficialiai laikoma vokiete, tačiau dėl antisemitinių nacistinės Vokietijos taisyklių neteko pilietybės.
Persekiojimas ir sprendimas slėptis
1940 m. pradžioje, naciams okupavus Nyderlandus, Frankų šeima liko Amsterdame. Per tuos metus žydų gyvenimas buvo nuosekliai apribojamas: draudimai dirbti, lankyti mokyklas ir naudotis viešosiomis erdvėmis tapo kasdienybe. Žydų persekiojimas suintensyvėjo 1942 m. liepą, kai daugelis šeimų pradėjo slėptis arba buvo deportuojamos. Frankai nusprendė slėptis — jie įėjo į slaptą patalpą, vadinamą „Achterhuis“ (slaptasis prieangis), tėvo Otto Franko biuro pastate. Ten kartu su jais slapstėsi keturi kiti žmonės: van Pels šeima (vėlesniuose leidimuose dažnai minima kaip „van Daan“) ir dr. Fritz Pfeffer (pavadintas „Albert Dussel“ dienoraštyje).
Gyvenimas už slaptųjų durų
Slėptuvė buvo maža ir gyvenimas joje – nuolatinis stresas. Dienomis reikia buvo būti tyliai, riboti judėjimą, o maisto atsargos buvo priklausomos nuo išorinių pagalbininkų. Svarbų vaidmenį Frankų šeimos išlaikymo užėmė keli Olandų pagalbininkai: Miep Gies, Victor Kugler, Johannes Kleiman, Bep Voskuijl ir kiti. Jie slėpė šeimą, tiekė maistą ir informaciją iš išorės — rizikuodami savo gyvybe.
Dienoraštis ir rašymo pradžia
Dienoraštis, kurį Anne gavo 13-ojo gimtadienio proga, tapo jos asmenine erdve jausmams, baimėms ir viltims reiškėti. Jį ji pavadino Kitty ir adresavo kaip draugei. Dienoraštyje ji aprašė kasdienybę slapstantis, savo santykius su šeima ir kitais slėptuvėje, asmeninį savęs pažinimą bei svajones apie ateitį — norą būti rašytoja ar žurnaliste. Jame ji rašė apie savo gyvenimą nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d.
Areštas ir deportacija
Po dvejų metų slėptuvėje, 1944 m. rugpjūčio pradžioje, visi slėptuvės gyventojai buvo suimti — jie, kaip manoma, buvo išduoti. Po arešto visus išvežė į koncentracijos stovyklas — iš pradžių į Aušvicą, vėliau Anė ir jos sesuo Margot buvo perkelstos į Bergen-Belseną. Ten, dėl blogų sąlygų ir epidemijų, jos abi susirgo. Ten jos abi mirė nuo vidurių šiltinės 1945 m.; tikslus Anos mirties mėnuo nėra visiškai tiksliai nustatytas, manoma, kad tai buvo 1945 m. pavasarį (vasario–kovo mėn.).
Po karo: dienoraščio atradimas ir publikuotas tekstas
Otonas Frankas buvo vienintelis šeimos narys, kuris išgyveno. Po karo jis grįžo į Amsterdamą ir sužinojo, kad Anos dienoraštis buvo išsaugotas. Jį buvo paslėpusi viena iš pagalbininkių, Miep Gies, bet ji dienoraščio neperžiūrėjo tol, kol nebuvo aišku, kad šeima negyva. Otonas peržiūrėjo ir paruošė tekstą publikavimui. 1947 m. pasirodė pirmasis leidimas nyderlandų kalba, o vėliau išverstas iš olandų kalbos ir 1952 m. pirmą kartą išspausdintas anglų kalba kaip "Jaunos mergaitės dienoraštis" (The Diary of a Young Girl). Dienoraštis vėliau išverstas į daugybę kalbų ir tapo pasauliniu fenomenu.
Dienoraščio reikšmė ir poveikis
Ano dienoraštis ne tik pateikia asmeninį liudijimą apie žydų persekiojimą ir gyvenimą slėptuvėje, bet ir atskleidžia augančios mergaitės vidinį pasaulį: jos bandymą suprasti žmones, moralę ir istoriją. Knyga tapo švietimo priemone — jaunimui ji dažnai skaitoma mokyklose, kaip žmogiškumo, tolerancijos ir holokausto pamoka. Dienoraštis taip pat paskatino daugybę kūrybinių darbų: teatro spektaklius, filmus, biografijas ir dokumentiką.
Muziejus, atminimas ir tarptautinis pripažinimas
Priešais Prinsengracht kanalą Amsterdame įkurta Anne Frank House (Anos Frank muziejus), kuri saugo slėptuvės vietą ir dienoraščio istoriją, organizuoja parodas ir švietimo programas. Anne Frank dienoraštis 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO „Memory of the World“ sąrašą, kas rodo jo pasaulinę istorinę ir kultūrinę reikšmę.
Kontroversijos, autentiškumo tyrimai ir autorystė
Dienoraščio autentiškumas ir redagavimo klausimai kėlė diskusijų. Po pirmųjų leidimų Otono Franko parengtas tekstas buvo redaguotas, kad pašalintų kai kurias intymesnes pastabas ar sutvarkytų pasakojimą. Vėlesni akademiniai leidimai pateikė platesnes Anos rankraščio versijas. Taip pat buvo įvairių teiginių apie dienoraščio autentiškumą — tačiau ekspertų ir dokumentinių tyrimų dėka rankraščiai ir rašysena buvo patikrinti, o didžioji dalis mokslininkų sutinka, kad dienoraštis yra autentiškas Anos Frank darbo liudijimas.
Paveldas ir švietimo vaidmuo
Anos istorija išliko svarbi ne tik kaip Holokausto liudijimas, bet ir kaip universalus pasakojimas apie žmogaus orumą, vaikystę ir jaunystę karo metu. Jos dienoraštis primena apie pavojus, kylantys iš neapykantos, diskriminacijos ir totalitarinių režimų. Daugelis organizacijų ir mokyklų naudoja jos tekstą kaip platformą diskusijoms apie toleranciją, žmogaus teises ir pilietinį atsakingumą.
Iki šiol Annelies Marie Frank — ne tik atmintis apie vieną asmenį, bet ir simbolis milijonams nukentėjusių per Holokaustą. Jos žodžiai ir dienoraštis primena, kad asmeniniai pasakojimai gali turėti ilgalaikį poveikį istorijai ir visuomenės sąmonei.
Ankstyvasis gyvenimas
Anne Frank gimė 1929 m. birželio 12 d. Frankfurte, Vokietijoje. Ji buvo antroji vokiečių verslininko Otto Franko (1889-1980) ir Edith Frank-Holländer (1900-1945) duktė. Margot Frank (1926-1945) buvo jos vyresnioji sesuo. Frankai buvo žydai, jie gyveno kartu su daugeliu žydų ir nežydų tautybės piliečių. Anne ir Margot augo su draugais katalikais, protestantais ir žydais. Frankų šeima nesilaikė visų judaizmo papročių. Edita Frank buvo labai religinga, nors jos vyras labiau domėjosi studijomis. Jis turėjo didelę biblioteką, abu tėvai skatino vaikus skaityti.
1933 m. kovo 13 d. Frankfurte įvyko rinkimai, kuriuos laimėjo Adolfo Hitlerio nacių partija. Beveik iš karto prasidėjo antisemitizmo aktai. Frankai bijojo, kas jiems gali nutikti, jei liks Vokietijoje. Todėl vėliau tais pačiais metais Edita su vaikais išvyko į Acheno miestą. Ten jie apsistojo pas Editos motiną Rozą Holländer. Otonas liko Frankfurte, bet gavęs pasiūlymą įkurti įmonę Amsterdame, persikėlė ten pradėti verslą ir susirasti vietą, kur galėtų gyventi su šeima. Frankai buvo priskirti prie 300 000 žydų, kurie 1933-1939 m. pabėgo iš Vokietijos.
Otto Frankas pradėjo dirbti "Opekta" gamykloje. "Opteka" buvo įmonė, prekiavusi pektinu. Otto Frankas susirado butą Amsterdame, Merwedeplein (Merwedės aikštėje). Iki 1934 m. vasario Edita su vaikais atvyko į Amsterdamą, o Anė ir Margo pradėjo lankyti mokyklą. Margot lankė valstybinę mokyklą, o Anne - Montessori mokyklą. Margot patiko matematika, o Anne mieliau skaitė ir rašė. Jos draugė Hanneli Goslar vėliau prisiminė, kad nuo mažens Anne dažnai rašė, nors stengėsi slėpti, ką rašo, ir nemėgo apie tai kalbėti. Margot ir Anne buvo labai skirtingos asmenybės. Margot buvo mandagi, tyli ir susimąsčiusi, o Anne - drąsi, energinga ir draugiška.
1938 m. Otto Frankas įkūrė antrą įmonę - "Pectacon". "Pectacon" prekiavo žolelėmis, druskomis ir prieskonių mišiniais, kurie buvo naudojami dešroms gaminti. Hermanas van Pelsas dirbo įmonėje "Pectacon" pagalbininku, susijusiu su prieskoniais. Jis buvo žydų kilmės mėsininkas. 1939 m. Editos motina atvyko gyventi pas Frankus. Ji gyveno su jais iki pat savo mirties 1942 m. sausio mėn.
1940 m. gegužės mėn. Vokietija įsiveržė į Nyderlandus. Valdžia ėmė kenkti žydams, priimdama taisykles ir įstatymus dėl jų laisvės. Abi seserys Frank gerai mokėsi ir turėjo daug draugų. Tačiau naujas įstatymas, kad žydų vaikai gali lankyti tik žydų mokyklą, privertė jas pereiti į žydų mokyklą. Įmonės, kuriose dirbo Otonas Frankas, vis dar duodavo jam šiek tiek pinigų, tačiau jos tapo skurdesnės. Jų nepakako šeimai išlaikyti.
Prieš paslėpdami
1942 m. birželio 12 d. savo 13-ojo gimtadienio proga Anne Frank gavo knygą, kurią prieš kelias dienas parodė tėvui. Iš tikrųjų tai buvo autografų knyga su raudonai baltu audiniu ir nedidele spyna priekyje, bet Anne nusprendė ją naudoti kaip dienoraštį. Ji beveik iš karto pradėjo į ją rašyti. Dauguma pirmųjų rašinių - apie įprastas jos gyvenimo dalis, tačiau ji rašė ir apie kai kuriuos kitus dalykus.
1942 m. liepą Centrinė žydų emigracijos tarnyba (Zentralstelle für jüdische Auswanderung) įsakė Margot Frank atvykti į darbo stovyklą. Otto Frankas šeimai pasakė, kad jie slėpsis patalpose virš ir už jo įmonės darbo vietos Prinsengrachte. Prinsengracht buvo gatvė šalia vieno iš Amsterdamo kanalų, kur jiems padės kai kurie patikimiausi jo darbuotojai. Pranešimas Margot privertė juos persikraustyti keliomis savaitėmis anksčiau, nei jie tikėjosi.
Paslėpti
Anos tėvas Otto Frankas bijojo, kad naciai suras jį ir jo šeimą, kurią jam reikėjo apsaugoti, todėl jis pasikalbėjo su kai kuriais žmonėmis, dirbusiais jo versle. Viena iš jų buvo jauna, maždaug 33 metų moteris, vardu Miep Gies. Jis jai pasakė, kad jam reikia pagalbos - viršutinį savo verslo aukštą jis ketina paversti slapta slėptuve sau ir savo šeimai, pavadinta "Slaptuoju priestatu". Miep ir kiti turės padėti jiems išlaikyti paslaptį ir atnešti maisto. Savo slaptoje slėptuvėje jie slėpėsi ištisus dvejus metus, tačiau naciai jų neaptiko. Visus kitus savo daiktus Ana Frank paliko Frankfurte.
Miepas sutiko padėti. 1942 m. Frankų šeima kartu su Van Peliais (ir jų sūnumi Peteriu) bei odontologu Fritzu Pfefferiu persikėlė į jų paruoštą slaptą priestatą. Jie planavo ten likti iki karo pabaigos. Jie tikėjosi, kad karas greitai baigsis, bet taip nenutiko. Savo slėptuvėje jie praleido maždaug dvejus su puse metų, niekada negalėdami išeiti į saulę. Dieną šeima turėjo būti labai tyli, nes apačioje toliau vyko darbas, ir ne visi darbininkai žinojo, kad Frankų šeima slepiasi viršutinėje pastato dalyje.
Likus keliems mėnesiams iki Frankų slapstymosi, Anne gimtadienio proga gavo dienoraštį. Ji pavadino savo dienoraštį "Kitty" ir rašė jame apie visus jai ir jos šeimai nutikusius dalykus. Anė buvo dar visai maža mergaitė, bet mokėjo gražiai rašyti. Ji rašė apie visus dalykus, apie kuriuos galvoja jaunos mergaitės, - kaip jai sekėsi bendrauti su draugais ir tėvais, berniukais (gana daug apie Petrą), apie savo gyvenimą ir emocijas. Po kurio laiko Anė turėjo vieną stiprų siekį - ji siekė tapti rašytoja. Ji tikėjosi parašyti knygą, kurią visi skaitytų.
Iš viso tame pačiame pastate slėpėsi 78 šeimos, iš viso 700 žmonių.
Po dvejų metų atėjo vagis ir paėmė nedaug, bet maždaug po dvejų su puse metų slapstymosi, likus nedaug laiko iki karo pabaigos, vagis buvo sugautas ir mainais už tai, kad negautų kalėjimo ar mirties, naciams pasakė, kad slapstosi žydų šeima - Frankai. Į slaptą Frankų slėptuvę atėjo nacių kareiviai. Jie išsiuntė Frankų šeimą ir kitus žmones į koncentracijos stovyklą. Miep Gies rado Anės dienoraštį ir įdėjo jį į stalčių. Ji norėjo jį saugoti iki karo pabaigos. Ji tikėjosi, kad Anė sugrįš ir ji galės jai grąžinti dienoraštį.
Tačiau taip nenutiko. Anos tėvas Otto Frankas išgyveno karą ir grįžo į Amsterdamą. Jis tikėjosi, kad jo šeima taip pat išgyveno, tačiau taip nebuvo. Iš visos šeimos išgyveno tik jis. Jo žmona buvo nužudyta Aušvice. Anne ir jos vyresnioji sesuo Margot mirė Bergeno-Belzeno koncentracijos stovykloje nuo vidurių šiltinės, ligos - likus vos mėnesiui iki sąjungininkų pajėgų išlaisvinimo. Išėjęs į laisvę, jis rado Anės dienoraštį ir jį paskelbė.
Daugiabutis Merwedeplein gatvėje, kuriame Frankų šeima gyveno nuo 1934 iki 1942 m.
Dienoraštis
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Miep Gies atidavė Otto Frankui Anos dienoraštį ir pluoštą užrašų. Otto Frankas nusprendė išleisti jos dienoraštį ir taip įamžinti jos atminimą.
Miep Gies buvo su Otto Franku, kai jis gavo laišką, kad dvi jo dukterys mirė. Dabar ji žinojo, kad Anė niekada negrįš pasiimti savo dienoraščio. Ji nuėjo prie stalčiaus, kuriame buvo laikomas dienoraštis, ir atidavė jį Otto Frankui. Dienoraštį skaitė žmonės, kurie buvo artimi Anne. Jie pasakė Otto Frankui, kad jis turėtų jį paskelbti. Anne norėjo tapti garsia rašytoja. Dabar žmonės galės perskaityti jos knygą ir taip pat sužinos apie tai, kaip žydams buvo sunku per karą, ir apie nuostabius žmones, kurie jiems padėjo.
Otto liepė atspausdinti Anos dienoraštį. Jis tapo viena labiausiai skaitomų knygų pasaulyje. Ji buvo išspausdinta daugiau kaip 60 kalbų, o žmonės visame pasaulyje skaitė ir mėgavosi šia tikra istorija. Šiandien už įėjimo mokestį galite aplankyti namą Amsterdame, kuriame Anė Frank ir jos šeima slėpėsi per karą. Taip pat galite pamatyti jos rašytą dienoraštį.
Anos Frank dienoraščio kopija, eksponuojama Anos Frank centre Berlyne, Vokietijoje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Ana Frank?
A: Anė Frank buvo žydų mergaitė, gyvenusi Amsterdame Antrojo pasaulinio karo metais. Labiausiai ją išgarsino jos dienoraštis, kuris buvo išverstas į daugelį kalbų ir šiandien yra viena labiausiai skaitomų knygų.
K: Kada ir kur ji gimė?
A: Anne Frank gimė 1929 m. birželio 12 d. Frankfurte, Vokietijoje.
K: Kaip nacių okupacija paveikė Frankų gyvenimą?
A: Dėl nacių okupacijos Nyderlanduose buvo suvaržyta žydų laisvė, įskaitant įstatymus, pagal kuriuos žydų vaikai galėjo lankyti tik žydų mokyklas. Dėl to Frankai turėjo pereiti į kitą mokyklą, be to, jie nuskurdo, nes Otto Franko įmonės negalėjo jam skirti pakankamai pinigų šeimai išlaikyti.
K: Kokios buvo Anė ir Margo?
A: Margot buvo mandagi, tyli ir susimąsčiusi, o Anne - drąsi, energinga ir draugiška. Anne taip pat nuo mažens mėgo skaityti ir rašyti, tačiau stengėsi slėpti nuo kitų tai, ką rašė.
K: Kas nutiko po dvejų slėpimo metų?
A: Po dvejų metų slapstymosi slaptuose Otto Franko biuro pastato kambariuose jie buvo išduoti ir išvežti į koncentracijos stovyklas. Vėliau Anne ir jos sesuo Margot buvo išvežtos į Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklą, kur abi mirė nuo vidurių šiltinės 1945 m. vasario mėn.
Klausimas: Kaip Otto Frankas sužinojo apie dukters dienoraštį?
A: Išgyvenęs karą, Otto grįžo į Amsterdamą, kur sužinojo, kad dukters dienoraštį išsaugojo kažkas, padėjęs jiems ten slapstytis. Tada jis padėjo 1947 m. išspausdinti dienoraščio versiją, kuri galiausiai tapo žinoma visame pasaulyje kaip "Jaunos mergaitės dienoraštis" (The Diary of a Young Girl), kai 1952 m. buvo išspausdinta anglų kalba.
