Annelies Marie Frank (1929 m. birželio 12 d. Frankfurte prie Maino - 1945 m. vasario mėn. Bergen-Belzene) - viena žymiausių žydų tautybės žmonių, žuvusių per Holokaustą. Jos dienoraštis laikomas karo literatūros klasika ir šiandien yra viena iš labiausiai skaitomų knygų. Apie ją sukurtos kelios pjesės ir filmai.

Anos Frank vaikystė ir šeima

Anne gimė Frankfurto prie Maino mieste Veimaro Vokietijoje. Jos tėvai buvo Otto ir Edith Frankai. 1933 m., kai Vokietijoje įsigalėjo nacių valdžia ir pradėjo rimtai varžyti žydų teises, Frankų šeima persikėlė į Amsterdamą (Nyderlandai), tikėdamiesi saugesnio gyvenimo. Anos vaikystė Amsterdame buvo pažymėta mokykla, draugystėmis ir laisvai reiškiamu smalsumu — ypač ji mėgo skaityti ir rašyti. Iki 1941 m. ji buvo oficialiai laikoma vokiete, tačiau dėl antisemitinių nacistinės Vokietijos taisyklių neteko pilietybės.

Persekiojimas ir sprendimas slėptis

1940 m. pradžioje, naciams okupavus Nyderlandus, Frankų šeima liko Amsterdame. Per tuos metus žydų gyvenimas buvo nuosekliai apribojamas: draudimai dirbti, lankyti mokyklas ir naudotis viešosiomis erdvėmis tapo kasdienybe. Žydų persekiojimas suintensyvėjo 1942 m. liepą, kai daugelis šeimų pradėjo slėptis arba buvo deportuojamos. Frankai nusprendė slėptis — jie įėjo į slaptą patalpą, vadinamą „Achterhuis“ (slaptasis prieangis), tėvo Otto Franko biuro pastate. Ten kartu su jais slapstėsi keturi kiti žmonės: van Pels šeima (vėlesniuose leidimuose dažnai minima kaip „van Daan“) ir dr. Fritz Pfeffer (pavadintas „Albert Dussel“ dienoraštyje).

Gyvenimas už slaptųjų durų

Slėptuvė buvo maža ir gyvenimas joje – nuolatinis stresas. Dienomis reikia buvo būti tyliai, riboti judėjimą, o maisto atsargos buvo priklausomos nuo išorinių pagalbininkų. Svarbų vaidmenį Frankų šeimos išlaikymo užėmė keli Olandų pagalbininkai: Miep Gies, Victor Kugler, Johannes Kleiman, Bep Voskuijl ir kiti. Jie slėpė šeimą, tiekė maistą ir informaciją iš išorės — rizikuodami savo gyvybe.

Dienoraštis ir rašymo pradžia

Dienoraštis, kurį Anne gavo 13-ojo gimtadienio proga, tapo jos asmenine erdve jausmams, baimėms ir viltims reiškėti. Jį ji pavadino Kitty ir adresavo kaip draugei. Dienoraštyje ji aprašė kasdienybę slapstantis, savo santykius su šeima ir kitais slėptuvėje, asmeninį savęs pažinimą bei svajones apie ateitį — norą būti rašytoja ar žurnaliste. Jame ji rašė apie savo gyvenimą nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d.

Areštas ir deportacija

Po dvejų metų slėptuvėje, 1944 m. rugpjūčio pradžioje, visi slėptuvės gyventojai buvo suimti — jie, kaip manoma, buvo išduoti. Po arešto visus išvežė į koncentracijos stovyklas — iš pradžių į Aušvicą, vėliau Anė ir jos sesuo Margot buvo perkelstos į Bergen-Belseną. Ten, dėl blogų sąlygų ir epidemijų, jos abi susirgo. Ten jos abi mirė nuo vidurių šiltinės 1945 m.; tikslus Anos mirties mėnuo nėra visiškai tiksliai nustatytas, manoma, kad tai buvo 1945 m. pavasarį (vasario–kovo mėn.).

Po karo: dienoraščio atradimas ir publikuotas tekstas

Otonas Frankas buvo vienintelis šeimos narys, kuris išgyveno. Po karo jis grįžo į Amsterdamą ir sužinojo, kad Anos dienoraštis buvo išsaugotas. Jį buvo paslėpusi viena iš pagalbininkių, Miep Gies, bet ji dienoraščio neperžiūrėjo tol, kol nebuvo aišku, kad šeima negyva. Otonas peržiūrėjo ir paruošė tekstą publikavimui. 1947 m. pasirodė pirmasis leidimas nyderlandų kalba, o vėliau išverstas iš olandų kalbos ir 1952 m. pirmą kartą išspausdintas anglų kalba kaip "Jaunos mergaitės dienoraštis" (The Diary of a Young Girl). Dienoraštis vėliau išverstas į daugybę kalbų ir tapo pasauliniu fenomenu.

Dienoraščio reikšmė ir poveikis

Ano dienoraštis ne tik pateikia asmeninį liudijimą apie žydų persekiojimą ir gyvenimą slėptuvėje, bet ir atskleidžia augančios mergaitės vidinį pasaulį: jos bandymą suprasti žmones, moralę ir istoriją. Knyga tapo švietimo priemone — jaunimui ji dažnai skaitoma mokyklose, kaip žmogiškumo, tolerancijos ir holokausto pamoka. Dienoraštis taip pat paskatino daugybę kūrybinių darbų: teatro spektaklius, filmus, biografijas ir dokumentiką.

Muziejus, atminimas ir tarptautinis pripažinimas

Priešais Prinsengracht kanalą Amsterdame įkurta Anne Frank House (Anos Frank muziejus), kuri saugo slėptuvės vietą ir dienoraščio istoriją, organizuoja parodas ir švietimo programas. Anne Frank dienoraštis 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO „Memory of the World“ sąrašą, kas rodo jo pasaulinę istorinę ir kultūrinę reikšmę.

Kontroversijos, autentiškumo tyrimai ir autorystė

Dienoraščio autentiškumas ir redagavimo klausimai kėlė diskusijų. Po pirmųjų leidimų Otono Franko parengtas tekstas buvo redaguotas, kad pašalintų kai kurias intymesnes pastabas ar sutvarkytų pasakojimą. Vėlesni akademiniai leidimai pateikė platesnes Anos rankraščio versijas. Taip pat buvo įvairių teiginių apie dienoraščio autentiškumą — tačiau ekspertų ir dokumentinių tyrimų dėka rankraščiai ir rašysena buvo patikrinti, o didžioji dalis mokslininkų sutinka, kad dienoraštis yra autentiškas Anos Frank darbo liudijimas.

Paveldas ir švietimo vaidmuo

Anos istorija išliko svarbi ne tik kaip Holokausto liudijimas, bet ir kaip universalus pasakojimas apie žmogaus orumą, vaikystę ir jaunystę karo metu. Jos dienoraštis primena apie pavojus, kylantys iš neapykantos, diskriminacijos ir totalitarinių režimų. Daugelis organizacijų ir mokyklų naudoja jos tekstą kaip platformą diskusijoms apie toleranciją, žmogaus teises ir pilietinį atsakingumą.

Iki šiol Annelies Marie Frank — ne tik atmintis apie vieną asmenį, bet ir simbolis milijonams nukentėjusių per Holokaustą. Jos žodžiai ir dienoraštis primena, kad asmeniniai pasakojimai gali turėti ilgalaikį poveikį istorijai ir visuomenės sąmonei.