Andrea del Verrocchio

Paveikslai

Manoma, kad Verročio pradėjo tapyti 1460 m., kai dirbo Prato mieste kartu su dailininku Fra Filippo Lippi. Yra žinomas tik vienas Verrocchio pasirašytas paveikslas. Tai Pistojos katedros altoriaus paveikslas "Madona su kūdikiu ir šventaisiais", nutapytas 1470-ųjų pabaigoje. Yra dar keletas Verročio studijoje nutapytų paveikslų. Juos tikriausiai iš dalies nutapė Verročio, o iš dalies - jo mokiniai.

Garsiausias iš šių paveikslų nutapytas 1472-1475 m. Tai Kristaus krikštas. GiorgioVasarirašydamas savo knygoje "Didžiųjų menininkų gyvenimai", teigia, kad kairėje esantį angelą nutapė Leonardas da Vinčis. Vasaris sako, kad Verročio, pamatęs, kaip gražiai aštuoniolikmetis mokinys moka tapyti, padėjo teptuką ir daugiau niekada nebetapė. Atidžiai įsižiūrėjus matyti, kad didžioji paveikslo dalis nutapyta senąja tempera, tačiau angelas, Jėzaus kūno dalys ir foninis peizažas nutapyti nauja aliejinės tapybos technika. Tai leidžia meno istorikams manyti, kad Leonardas dirbo prie daugelio šio paveikslo dalių. Taip pat buvo iškelta prielaida, kad antrąjį angelą nutapė Botičelis.

Kristaus krikštas, 1474-1475 m., Verrocchio ir Leonardo.


Kristus ir šventasis Tomas, Orsanmichelle, Florencija.

Skulptūra

Verrochio iš akmens sukūrė du didelius gražius daiktus - karstą ir praustuvą. Manoma, kad jis taip pat iškalė mažo reljefo Madoną su Kūdikiu (beveik plokščią akmeninį paveikslą).

Garsiausios Verrocchio skulptūros sukurtos iš bronzos, kuri yra tam tikros rūšies metalas. Norėdamas sukurti bronzinę statulą, Verrocchio ją gamino iš vaško. Paskui ant vaško buvo dedamas gipsas, o vaškas nuimamas, paliekant formą. Metalas buvo kaitinamas virš krosnies, kol išsilydydavo ir tapdavo išlydytas (skystas). Išlydytas metalas buvo supiltas į formą ir lėtai atvėsintas. Kai gipsas buvo nulaužtas, viduje buvo bronzinė statula. Po to statulą reikėjo apdirbti ir nupoliruoti.

Darbas San Lorenzo

San Lorenco (Šv. Lauryno) bažnyčia buvo nauja bažnyčia Florencijoje. Ją pastatė architektas Brunelleschi naujuoju renesanso stiliumi. Svarbiausi šios bažnyčios mecenatai buvo Medičių šeima. Šeima pasirinko Verročio (Verrocchio) skulptorių, kuris San Lorenco bažnyčiai sukūrė tris kūrinius.

1465 m. Verrocchio sukūrė praustuvą, skirtą San Lorenco kambariui, kuriame buvo laikomi drabužiai ir Komunijos indai. (Dabar jis vadinamas "senąja zakristija".) Virš praustuvo iškaltas erelis - šv. Ant dubens dubens iškaltas Medičių herbas. Tuomet Verokjo turėjo suprojektuoti Cosimo, garsaus bankininko ir Medici šeimos senelio, kapą.

1470-ųjų pradžioje Lorencas Medičis (Lorenzo de' Medici) pavedė jam sukurti Lorenco tėvo Pjero (Piero) ir dėdės Džovanio (Giovanni) kapavietę. Verrocchio suprojektuotas kapas buvo labai neįprastas. Iš gražaus tamsiai raudono akmens jis sukūrė didelį sarkofagą (akmeninį karstą), apipavidalintą žaliu akmeniu ir bronzos skulptūriniais lapais. Užuot įprastu būdu pastatytas prie sienos, kapas buvo suprojektuotas taip, kad stovėtų arkoje, vedančioje į zakristiją. Verročio suprojektavo tinklą, kuris atrodo tarsi iš virvės, bet yra pagamintas iš bronzos. Šis tinklas arkoje sudaro ekraną, kad žmonės, žiūrintys į kapą, galėtų pro jį matyti į zakristiją.

Kristus ir šventasis Tomas

Neįprasčiausia Florencijos bažnyčia yra Orsanmichele. Šis pastatas - tai senovinis javų turgus, kurio sienoje buvo nutapytas brangus Madonos su Kūdikiu atvaizdas. Kukurūzų turgus buvo paverstas bažnyčia, o pastato šonai, kurie anksčiau buvo atviri, gavo sienas. Sienos turėjo nišas, t. y. ertmes, kuriose gali stovėti statula. Nišos buvo pakankamai didelės, kad jose tilptų natūralaus dydžio statulos. Florencijos mieste daugybė žmonių dirbo įvairius darbus. Skirtingų darbų žmonės priklausė organizacijoms, vadinamoms gildijomis. Kiekviena svarbi miesto gildija norėjo turėti savo šventojo globėjo statulą Orsanmichele bažnyčios nišoje. Statulas kūrė vieni geriausių Florencijos skulptorių.

1466 m. Prekybininkų gildija pavedė Verrocchio sukurti bronzinę jų šventojo švento Tomo statulą. Veročio sukūrė dviejų figūrų grupę, kurioje pavaizduotas svarbiausias šventojo Tomo istorijos momentas. Nišos gale stovi Jėzaus figūra, iškėlusi vieną ranką į dangų. Šventasis Tomas stovi prie nišos krašto, nustebęs žiūri į Jėzų ir ištiesęs ranką paliečia ieties žaizdą Jėzaus šone. Verrocchio statula žavėjosi dėl to, kaip jis sutalpino dvi figūras erdvėje ir kaip papasakojo istoriją.

Maždaug tuo pačiu metu Verrocchio taip pat pagamino didžiulę žalvarinę žvakidę Palazzo Vecchio (miesto rotušei). Ši žvakidė dabar yra Amsterdame.

David

1470 m. Lorencas Medičis ir jo brolis Džulijanas pavedė Verročiui sukurti Dovydo statulą. Biblijos pasakojime Dovydas, piemenukas, nukovė milžiną Galijotą. Jis buvo vienas iš miesto globėjų. Dabar Florencijoje yra bent aštuonios Dovydo statulos, iš kurių garsiausia - Mikelandželo.

Kai Verrocchio sukūrė savo statulą, garsiausias Dovydas Florencijoje buvo natūralaus dydžio Donatello sukurta bronzinė statula. Šioje statula Dovydas pavaizduotas nuogas, išskyrus batus ir skrybėlę. Figūra grakščiai stovi, žvelgdama į milžinišką galvą prie kojų. Ji labai panaši į senovės graikų statulą. Verrochio sukurta Dovydo statula labai skiriasi, nors yra panašaus dydžio ir taip pat pagaminta iš bronzos.

Verrocchio statula atrodo kaip tikras gyvas berniukas, apsirengęs šiuolaikiniais paradiniais drabužiais. Jis nestovi elegantiškai. Jo raumenys įtempti. Jis taip tvirtai laiko kardo rankeną, kad išryškėja jo rankos sausgyslės. Jo veido raumenys įtempti į kvailą šypseną, kokia kartais būna žmonėms, kai jie labai išsigąsta. Verrocchio Dovydas ką tik nukovė milžiną, bet dabar jis stovi prieš visą priešo armiją ir svarsto, kas bus toliau. Manoma, kad gražuolis berniukas, kurį Verročio naudojo kaip Dovydo modelį, buvo Leonardas da Vinčis.

Be to, Medičiai pavedė Verročiui sukurti bronzinę Cherubino su delfinu skulptūrą, kuri turėjo būti pastatyta jų namų kaime fontane. Dabar statula stovi mažame Florencijos Palazzo Vecchio kiemelyje.

Bartolomeo Colleoni

1478 m. Verrocchio pradėjo kurti savo garsiausią statulą. Tai "raitelio statula", vaizduojanti žmogų ant žirgo. Statula buvo sukurta Venecijos Respublikai, siekiant įamžinti garsaus kareivio, kuris ne kartą vadovavo kariniams daliniams, kai Venecija kariavo, atminimą. Jo vardas buvo Bartolomeo Colleoni, jis mirė 1475 m. Colleoni žavėjosi daugelis žmonių, kurie manė, kad jis buvo geras žmogus, drąsus karys ir puikus karo vadas. Colleoni paliko žinutę, kad nori, jog pagrindinėje Venecijos aikštėje, priešais Švento Morkaus baziliką, būtų pastatyta jo statula. Miesto taryba to neleido. Statula buvo pastatyta kitoje svarbioje aikštėje, netoli Šventojo Morkaus ligoninės ir dviejų Romos karių šventųjų - Šventojo Džovanio ir Šventojo Paolo - bažnyčios.

Kai Verrocchio pradėjo kurti šią statulą, per daugiau nei tūkstantį metų buvo sukurtas tik vienas didelis raitelio paminklas. Donatello buvo sukūręs raitelio statulą kitam kariui, kuris buvo pramintas Gattamelata ("Pasipūtęs katinas"). Verročio tikriausiai žiūrėjo į Donatello statulą, kuri buvo Paduvoje, ir į keturis senovinius bronzinius žirgus, kurie stovėjo aukštai Švento Morkaus bazilikos priekyje. Veročio nusprendė padaryti taip, kad jo žirgas darytų kažką, ką daro Švento Morkaus žirgai, o Donatello žirgas to nedaro. Visi Šventojo Morkaus žirgai turi pakeltą vieną priekinę kanopą, todėl puikiai balansuoja tik ant trijų kojų.

Verrocchio žirgas atrodo taip, tarsi judėtų į priekį gana greitai. Jis kupinas veiksmo. Colleoni figūra nesėdi balne, jis stovi stirtoje, tarsi žvalgydamasis, kad pastebėtų priešą. Žirgo galva pasisuka į vieną pusę, o Colleoni kūnas ir veidas - į kitą. Colleoni atrodo nuožmus, tarsi vestų savo karius į mūšį. Statula labai gyva ir labai tikroviška.

1488 m. Verročio persikėlė iš Florencijos į Veneciją, kad padėtų lieti bronzinę statulą. Tačiau tais pačiais metais jis mirė ir taip ir nesulaukė savo garsiausio kūrinio pabaigos.

Tai Verrocchio Dovydo statulos kopija. Ji saugoma Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone.