Šri Lankos istorija — nuo priešbudistinės epochos iki pokario

Išsami Šri Lankos istorija: nuo priešbudistinės epochos, Anuradhapūros ir Polonnaruvos laikų iki kolonijinės valdžios, pilietinio karo ir pokario raidos.

Priešbudistinė epocha

Šri Lankos sala buvo apgyvendinta jau išankstiniuose laikotarpiuose. Ankstyviausi gyventojai, vadinami Veddai, gyveno medžioklės ir rinkimo būdu ir paliko archeologinius radinius – akmeninius įrankius, kapus ir piešinius. Maždaug I tūkstantmetyje pr. m. e. saloje įsigalėjo geležies amžiaus kultūros, atsirado žemdirbystė, gyvulininkystė ir pastovios gyvenvietės.

Per šį laikotarpį vyko intensyvūs kultūriniai ryšiai su Pietų Indija: atvyko indoeuropiečių ir dravidų įtaka, pradėjo formuotis ankstyvosios karalystės ir klanų valdžia. Religijos dar nebuvo dukart susistemintos – vyko vietinių tikėjimų, šamanizmo ir budinčių ritualų sintezė, kuriuos vėliau paveikė budizmas ir hinduizmas.

Anuradhapuros epocha

Anuradhapura tapo pagrindine politine ir religinę centro sala nuo IV a. pr. m. e. iki X a. po Kr. Tai buvo viena iš ilgiausiai išlikusių sostinių pasaulyje. Budizmas įsitvirtino po to, kai III a. pr. m. e. čia atvyko misionierius Mahinda, susijęs su Indijos Maurjų imperijos valdovu Ašoka. Nuo tada budistinės vienuolijos ir šventyklos tapo valstybinės galios pagrindu.

Anuradhapuros laikais sukurtas sudėtingas hidraulinių sistemų tinklas: užtvankos, rezervuarai (tank), kanalai — tai leido vystyti intensyvią žemdirbystę ir išlaikyti didelius gyventojų telkinius. Šio laikotarpio architektūra pasižymi didelėmis stūpomis, rūmais ir vienuolynais, kurie iki šiol dominuoja archeologiniuose kompleksuose.

Per Anuradhapuros era Šri Lanka plėtojo prekybą su Pietų Azijos, Arabijos ir Rytų Afrikos uostais. Taip pat vyko politinės kovos su Pietų Indijos valstybėmis dėl regioninės įtakos.

Polonarruvos era

IX–X a. sandūroje Anuradhapuros įtaką sumažino Pietų Indijos Chola dinastijos invazijos; vėliau Sinhalų valdovai persikėlė į Polonnaruwą, kuri nuo XI a. iki XIII a. tapo svarbia sostine. Šią epochą ypač žymi karalius Parakramabahu I (valdė XII a.), kuris suvienijo salą, atkūrė ir išplėtė hidraulikos tinklus, stiprino karinę galią ir rėmė budistų institucijas.

Polonnaruwa pasižymi išskirtine religinės ir civilinės architektūros sinteze: didingos statulos, rūmai, tvirtovės ir meniniai raižiniai. Tačiau XIII a. sostinę smarkiai susilpnino ekonominiai sunkumai ir naujos Pietų Indijos dinastijų grėsmės.

Kitos karalystės

Po Polonnaruwos žlugimo Šri Lanką ilgą laiką valdė fragmentuotos karalystės: Dambadeniya, Yapahuwa, Kurunegala, Gampola ir Kotte. Kiekviena iš jų prisidėjo prie literatūros, religijos ir menų vystymosi, bet politinė vienybė buvo silpnesnė nei ankstesniais laikais.

Šiaurėje susiformavo atskiros tamilų karalystės, ypač Jaffna, turėjusi stiprius ryšius su Pietų Indijos karalystėmis. Per šį periodą padaugėjo prekybos su arabais, kiniečiais ir vėliau su europiečiais.

Kandy

Kandy (Kandija) — kalnuota centrinė zona — ilgą laiką buvo paskutinė nepriklausoma karalystė, kuri atsilaikė prieš Europos kolonizatorius. Kandijos valdovai išsaugojo budistinę tradiciją ir Saugojo svarbiausią religinį reliktą – Budos dantį (Dalada), kuris tapo politinio autoriteto simboliu.

Karalystė Kandy išvengė pilnos kolonijinės integracijos iki 1815 m., kuomet pagal Kandijos konvenciją buvo perduota britams. Kandy buvo reikšminga kultūriškai — čia vystėsi saviti šokiai, amatų tradicijos ir budistinė dvasinė praktika.

Kolonijinė epocha

Į salą atvyko europiečiai: portugalai (nuo 1505 m.), vėliau olandai (XVII a.) ir galiausiai bri­tai (XVIII–XIX a.). Europos jėgos užėmė pakrantes, statė uostus ir fortus, plėtojo prekybą prieskoniais ir kitais ištekliais.

Britų valdymo laikotarpiu Šri Lanka (tuomet Ceylon) tapo kolonijine plantacijų ekonomika: pradžioje plėtota kava, vėliau — arbatos ir kaučiuko plantacijos. Buvo vystoma infrastruktūra (geležinkeliai, uostai), įvesta centralizuota administracija bei švietimo sistema, o taip pat į sala atvežta darbo jėga — daugiausia indų darbininkų į plantacijas.

Kolonializmas pakeitė socialinę ir etninę struktūrą: skirtingos bendruomenės gavo nevienodą prieigą prie švietimo ir valdžios, o tai vėliau prisidėjo prie etninių įtampų.

Pokolonijinė Šri Lanka

Šri Lanka išsikovojo nepriklausomybę 1948 m. kaip Ceylon. Pirmieji dešimtmečiai pasižymėjo demokratinių institucijų kūrimu ir žemės reformomis. Tačiau etninės-politinės spragos didėjo: 1956 m. priimtas "Tik sinhala" (Sinhala Only) įstatymas, kuris padėjo sinhalų kalbai prioritetą valstybinėje erdvėje ir sukėlė pasipiktinimą tamilų bendruomenėje.

Per XX a. vidurį formavosi politiniai judėjimai, tiek tarptautinis, tiek vietinis spaudimas reformoms. 1972 m. šalis tapo Respublika ir pakeitė pavadinimą į Šri Lanka. Ekonominė politika kito: buvo bandymų nacionalizuoti, o vėliau — atvirkštinis liberalizacijos procesas 1977 m.

Pilietinis karas

Pilietinis karas kilo dėl ilgalaikių etninių įtampų tarp daugumos sinhalų ir mažumos tamilų, kurie reikalavo didesnių teisių arba autonomijos. Radikalizacija lėmė ginkluotų grupuočių, iš kurių žinomiausia — Tamilų tigrai (LTTE), susikūrimą. Juos įkūrė Velupillai Prabakaranas 1970–1980-aisiais.

Konfliktas įsiplieskė 1983 m. po smurto epizodų, vadinamų "Black July", ir tęsėsi beveik keturis dešimtmečius. Buvo kelios tarptautinės intervencijos ir taikos pastangos (pvz., Indijos taikos pajėgos IPKF 1987–1990 m., Norvegijos tarpininkavimas), tačiau mūšiai vyko iki 2009 m., kai vyriausybės pajėgos užgrobė paskutinį LTTE valdomą teritoriją. Konfliktas pareikalavo dešimtis tūkstančių gyvybių, sukėlė dideles humanitarines krizes ir plačią diasporą.

Pokario epocha

Po 2009 m. karo Šri Lanka ėmėsi atkūrimo darbų: infrastruktūros atstatymas, gyventojų grąžinimas ir ekonomikos atgaivinimas. Tačiau procesas buvo sudėtingas — skelbta karinė valdžia daugelyje buvusių karo zonų, kilo susirūpinimas dėl žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių užtikrinimo.

Pastarąjį dešimtmetį šalis patyrė ir kitų didelių iššūkių: politinė įtampa ir korupcijos skandalai, 2019 m. atlikti teroro išpuoliai šventinėmis progomis, o 2022 m. — gili ekonominė ir valiutos krizė, kuri paskatino plačias protestų bangas ir politinę permainą. Pokario rekonstrukcija ir iš tiesų reikalingas nacionalinis susitaikymas tebėra ilgas procesas, kuriam būtinos teisinės reformos, skaidrios investicijos ir tarptautinė parama.

Tolesnis skaitymas

• K. M. de Silva, "A History of Sri Lanka" — plačiai cituojama salos istorijos apžvalga.
• John Clifford Holt, darbai apie budizmą ir politinę kultūrą Šri Lankoje.
• Tarptautinių organizacijų ataskaitos apie pokarinę rekonstrukciją ir žmogaus teises (UN, IOM, Human Rights Watch).
• Encyclopaedia Britannica ir academic journals (Journal of Asian Studies) — patikimi straipsniai ir analitinės apžvalgos.
• Archeologiniai leidiniai ir UNESCO dokumentai apie Anuradhapura ir Polonnaruwa paminklus.

Jeigu norite, galiu pridėti nuorodų sąrašą, konkrečių leidinių ar trumpesnę chronologinę santrauką pagal jūsų pageidavimą.

Paieška pagal raidę