Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos istorija

Pirmoji konstitucija

Jungtinių Valstijų (antrosios) Konstitucijos istorija prasideda nuo pirmosios Konstitucijos - Konfederacijos straipsnių - sukūrimo istorijos. Konfederacijos straipsniai iš esmės buvo laisva konfederacija, sujungusi trylika nepriklausomų valstybių, kurios daugiausia sprendė užsienio politikos klausimus. Visais kitais tikslais jos išliko suverenios valstijos. Didžiausias Konfederacijos straipsnių trūkumas yra tas, kad jie neturėjo tiesioginio ryšio su pačiais žmonėmis. Jame buvo pripažįstamas valstijų suverenitetas. Kiekviena valstija pati rinko mokesčius, aprūpino savo miliciją ir spausdino savo valiutą. Silpnas Kongresas buvo pagrindinis naujosios vyriausybės instrumentas. Nebuvo vykdomosios valdžios. Dėl neseniai patirtos Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio III tironijos naujosios šalies vadovai baiminosi stiprios centrinės valdžios. Kongrese kiekviena valstija turėjo tik po vieną balsą. Mažai gyventojų turinčios valstijos turėjo tokias pačias balsavimo teises kaip ir dešimt kartų didesnės valstijos. Norint iš dalies pakeisti straipsnius, reikėjo balsuoti vienbalsiai, o tai buvo praktiškai neįmanoma, nes trylika valstijų turėjo savų interesų.

Tačiau greitai išryškėjo trūkumai. Kongresas negalėjo rinkti mokesčių, todėl negalėjo veiksmingai remti karo veiksmų. Centrinė vyriausybė neturėjo galimybės derėtis dėl prekybos susitarimų su užsienio šalių vyriausybėmis. Ji negalėjo spręsti ginčų tarp valstijų. Šalis negalėjo apsaugoti savo laivų, kuriuos plėšė piratai. Pačių valstijų ekonominė padėtis buvo beveik katastrofiška. Dėl plačiai paplitusio popierinių pinigų naudojimo kilo infliacija. Ji buvo tokia didelė, kad kai kur svaras arbatos galėjo kainuoti 100 dolerių. Ūkininkai buvo sodinami į kalėjimus, nes negalėjo sumokėti skolų. Daugelis ūkių buvo parduodami už nesumokėtus mokesčius.

Buvo bandoma reformuoti straipsnius. 1786 m. rugpjūčio 7 d. Artikulų kongresas gavo dvylikos narių Didžiojo komiteto ataskaitą. Jie buvo paskirti parengti reikalingas pataisas. Buvo pasiūlytos septynios Konfederacijos statutų pataisos. Pagal šias reformas Kongresas būtų įgijęs "vienintelę ir išimtinę" teisę reguliuoti prekybą. Valstybės negalėjo teikti pirmenybės užsieniečiams, o ne piliečiams. Mokesčių įstatymams priimti reikėtų 70 % balsų, valstybės skolai - 85 %, o ne 100 %, kaip dabar. Kongresas galėtų iš valstijų imti baudos mokestį už pavėluotus mokėjimus. Už juos būtų imamas valstijų išskaičiuojamas kariuomenės mokestis ir bauda. Jei valstija nesumokėtų, Kongresas galėtų išieškoti mokesčius tiesiogiai iš jos miestų ir apygardų. Būtų įsteigtas nacionalinis septynių teisėjų teismas. Neatvykusiems į Kongresą būtų buvę uždrausta eiti bet kokias JAV ar valstijos pareigas. Tačiau šie pasiūlymai buvo grąžinti komitetui be balsavimo ir daugiau nebuvo svarstomi.

Konstitucinis susirinkimas

"Niekam - net jūsų šeimai - negalima atskleisti nieko, kas pasakyta ar parašyta, kol visam laikui neatidėsime posėdžio. Gandai ar nesusipratimai gali lengvai sugriauti visą sunkų darbą, kurį turėsime atlikti šią vasarą." -Džordžas Vašingtonas, pirmininkaujantis pareigūnas.

Kongresas delegatams pavedė iš dalies pakeisti Konfederacijos straipsnius. Tačiau beveik iš karto jie pradėjo diskutuoti apie visiškai naują valdymo formą. Diskusijos truko visą 1787 m. vasarą ir kartais buvo tokios karštos, kad kilo grėsmė, jog suvažiavimas bus nutrauktas anksčiau laiko.

Delegatai

Į suvažiavimą buvo paskirti 74 delegatai, iš kurių tik 55 iš tikrųjų dalyvavo posėdžiuose. Rodo salos valstija atsisakė siųsti savo delegatus. Jie manė, kad suvažiavimas iš tikrųjų yra sąmokslas, kuriuo siekiama nuversti Konfederacijos vyriausybę. Patrickas Henry iš Virdžinijos buvo dar vienas atsisakęs dalyvauti, pareiškęs, kad "jaučia žiurkių kvapą". Jis ypač įtarė Džeimsą Madisoną (James Madison), taip pat iš Virdžinijos, norėjus sukurti naują vyriausybės formą. Henris buvo tvirtai įsitikinęs, kad valstijos geriausiai apsaugo asmens teises, ir nenorėjo nieko bendra su šios tvarkos pažeidimu. Tomas Džefersonas ir Džonas Adamsas buvo išvykę į diplomatines misijas. Džonas Džėjus buvo Niujorke, diplomatinėje tarnyboje. Dėl įvairių priežasčių suvažiavime nedalyvavo daugelis svarbiausių šalies politinių lyderių. Tačiau dalyvavusiųjų sąrašas buvo įspūdingas. Jame buvo Benjaminas Franklinas, Džeimsas Vilsonas, Aleksandras Hamiltonas, Džordžas Meisonas, Džonas Dikinsonas, Guverneris Morisas ir Džordžas Vašingtonas. Daugelis kitų taip pat išgarsėjo kaip Konstitucijos kūrėjai.

Posėdžiai vyko slaptai. Žurnalistams ir žiūrovams buvo draudžiama dalyvauti. Tiems, kurie jau turėjo įtarimų, posėdžių slaptumas tik patvirtino tai, ko jie bijojo. Prie durų stovėjo net ginkluoti sargybiniai. Daugelis dalyvavusiųjų jau buvo rizikavę, kad per revoliuciją britai juos pakars kaip išdavikus. Dabar jie nerimavo, ką jų valstijos pagalvos apie Konfederacijos straipsnių atsisakymą.

Virdžinijos planas

1787 m. žiemą Jamesas Madisonas studijavo įvairias istorijoje egzistavusias konfederacijas. Į Filadelfiją jis atvyko apsiginklavęs gausiomis žiniomis ir idėja, kokia turėtų būti Jungtinių Valstijų vyriausybė. Jo planą Konventui pristatė Virdžinijos gubernatorius Edmundas Randolfas. Jis tapo bendraisiais naujos vyriausybės pagal JAV Konstituciją kontūrais. Pagal jo planą buvo numatytos trys valdžios šakos, turinčios stabdžių ir atsvarų sistemą, kad nė viena iš jų nepiktnaudžiautų savo galiomis. Pagal Madisono sumanymą įstatymų leidžiamoji valdžia turėjo dvejus rūmus. Vienus iš jų sudarytų žmonių trejų metų kadencijai išrinkti nariai. Kitų rūmų nariai būtų renkami valstijų įstatymų leidžiamųjų organų ir dirbtų 7 metus. Abiejuose rūmuose vietų skaičius būtų nustatomas pagal šalies gyventojų skaičių.

Dar du planai

Dvi savaites diskutavęs dėl Virdžinijos plano, Viljamas Pattersonas pristatė savo planą, vadinamą įvairiai: Naujojo Džersio planu, Pattersono planu ir Mažųjų valstijų planu. Jis buvo labai panašus į Konfederacijos straipsnius ir numatė vienerių rūmų (vienų rūmų) įstatymų leidžiamąją valdžią. Visos valstijos turėtų vieną balsą. Jis turėjo vieną idėją, kurios buvo laikomasi: valstijų įstatymai, prieštaraujantys federaliniams įstatymams, būtų anuliuojami.

Trečiąjį planą pasiūlė Aleksandras Hamiltonas. Tai buvo Didžiosios Britanijos konstitucijos kopija. Ji taip pat buvo dviejų rūmų - aukštesnieji rūmai ir įstatymų leidžiamoji valdžia, kurioje nariai dirbo už gerą elgesį.

Nauja konstitucija

Galiausiai jie pasiekė kompromisą tarp visų trijų planų. Naujoji vyriausybė turėtų aukštesniuosius parlamento rūmus, kuriuose būtų vienodas delegatų skaičius iš kiekvienos valstijos, ir žemesniuosius parlamento rūmus, kuriuose būtų atstovaujama pagal gyventojų skaičių. Vykdomoji valdžia būtų atsakinga už didžiąją dalį užsienio reikalų, o kiti svarbūs įgaliojimai, pavyzdžiui, sutarčių ratifikavimas, priklausytų įstatymų leidžiamajai valdžiai. Valstijoms ratifikavus naująją Konstituciją, ji įsigaliojo 1789 m.

Konstitucijos pasirašymas, Thomaso Prichardo Rossiterio (1818-1871) paveikslas