Jungtinės Karalystės istorija

Jungtinės Karalystės gimimas

1707 m. Sąjungos aktai

Pirmasis žingsnis politinio suvienijimo link žengtas 1707 m. gegužės 1 d., kai Škotijos ir Anglijos parlamentai patvirtino unijos aktus, kuriais buvo sujungti abu parlamentai ir du karališkieji titulai.

Bene didžiausia Sąjungos nauda Škotijai buvo ta, kad ji galėjo laisvai prekiauti su Anglija ir jos užjūrio kolonijomis. Savo ruožtu Anglijai buvo neutralizuotas galimas priešiškai Anglijai nusiteikusių Europos valstybių sąjungininkas.

Tam tikri buvusių nepriklausomų karalysčių aspektai išliko atskiri. Škotijos ir Anglijos institucijų, kurios nebuvo sujungtos į britų sistemą, pavyzdžiai: Škotijos ir Anglijos teisė, taip pat Škotijos ir Anglijos bankininkystės sistemos, Škotijos presbiterionų bažnyčia ir Anglikonų bažnyčia taip pat išliko atskiros, kaip ir švietimo bei aukštojo mokslo sistemos.

Kadangi škotai paprastai buvo gerai išsilavinę, jie neproporcingai daug prisidėjo prie Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Britų imperijos administravimo.

XIX a.

Airija prisijungia prie ES pagal Sąjungos aktą (1800 m.)

Antrasis Jungtinės Karalystės raidos etapas prasidėjo 1801 m. sausio 1 d., kai Didžiosios Britanijos Karalystė susijungė su Airijos Karalyste ir sudarė Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystę.

Didžiosios Britanijos ir Airijos teisinė sąjunga buvo užbaigta 1800 m. Sąjungos aktu. Šalies pavadinimas buvo pakeistas į "JungtinėDidžiosios Britanijos ir Airijos Karalystė". Aktas buvo priimtas Didžiosios Britanijos ir dėl to neatstovaujamame Airijos parlamente didele balsų dauguma, kuri buvo pasiekta iš dalies (kaip teigiama šiuolaikiniuose dokumentuose) papirkinėjant, t. y. skiriant kritikams pierus ir garbės vardus, kad jie balsuotų. Atskiri Didžiosios Britanijos ir Airijos parlamentai buvo panaikinti, juos pakeitė jungtinis Jungtinės Karalystės parlamentas. Taip Airija tapo išplėstinės Jungtinės Karalystės dalimi. Airija į Vestminsterio Bendruomenių rūmus pasiuntė apie 100 parlamento narių, o į Lordų rūmus - 28 bendraamžius.

Napoleono karai

1803 m. gegužės 18 d. vėl prasidėjo karo veiksmai tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Konflikto eigoje koalicijos karo tikslai keitėsi: bendras noras atkurti Prancūzijos monarchiją tapo glaudžiai susijęs su kova siekiant sustabdyti Napoleoną. Napoleono konfliktas pasiekė tokį lygį, kad vėlesni istorikai galėjo kalbėti apie "pasaulinį karą". Tik Septynerių metų karas buvo tokio masto plataus masto konflikto precedentas.

Viktorijos epocha

Viktorijos epocha buvo Didžiosios Britanijos pramonės revoliucijos įkarštis ir Britų imperijos viršūnė. Nors paprastai kalbama apie karalienės Viktorijos valdymo laikotarpį nuo 1837 iki 1901 m., mokslininkai ginčijasi, ar Viktorijos epocha - apibrėžiama pagal įvairius jausmus ir politinius rūpesčius, kurie siejami su Viktorijos epocha - iš tikrųjų prasideda nuo 1832 m. Reformų akto priėmimo. Prieš tai buvo Regentų epocha, o po jos sekė Edvardo epocha. Antroji Viktorijos epochos pusė maždaug sutapo su pirmąja Belle Époque epochos dalimi žemyninėje Europoje ir kitose angliškai nekalbančiose šalyse.

Ministrai pirmininkai: Viljamas Pitas Jaunesnysis | Lordas Grenvilis | Portlando hercogas | Spenceris Percevalis | Lordas Liverpulis | Džordžas Kaningas | Lordas Goderichas | Velingtono hercogas | Lordas Grėjus | Lordas Melburnas | Seras Robertas Peelis | Lordas Džonas Raselas | Lordas Derbis | Lordas Aberdynas | Lordas Palmerstonas | Benjaminas Disraeli | Viljamas Ewartas Gladstonas | Lordas Solsberis | Lordas Roseberis

Airija ir perėjimas prie vidaus teisės

Jungtinės Karalystės vėliava sukurta remiantis Anglijos, Škotijos ir Airijos vėliavomis.

XX a.

Šiam skirsniui reikia daugiau patikimų šaltinių. Padėkite pagerinti šį straipsnį pridėdami patikimų šaltinių. Dėl šaltinių neturinčios medžiagos gali būti užginčyta arba ji gali būti pašalinta. Rasti šaltinius: "(Sužinokite, kaip ir kada pašalinti šį šabloną)

Jungtinės Karalystės ministrai pirmininkai 1900-1945 m.

Solsberio markizė | Arthuras Balfouras | seras Henry Campbellas-Bannermanas | Herbertas Henry Asquithas | Davidas Lloydas George'as | Andrew Bonaras Law | Stanley Baldwinas | Ramsay MacDonaldas | Stanley Baldwinas | RamsayMacDonaldas | Stanley Baldwinas | Neville'is Chamberlainas | Winstonas Churchillis

Pirmasis pasaulinis karas

Airijos padalijimas

Šis skyrius yra tuščias. Galite padėti jį papildyti.

Antrasis pasaulinis karas

Imperija į Sandraugą

Tarpukario laikotarpiu Didžiosios Britanijos imperijos kontrolė susilpnėjo. Kitose imperijos dalyse, ypač Indijoje ir Egipte, sustiprėjo nacionalizmas.

1867-1910 m. JK suteikė Australijai, Kanadai ir Naujajai Zelandijai "dominijos" statusą (beveik visišką autonomiją imperijos sudėtyje).

1945-1997

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Clementas Attlee ir Leiboristų partija triuškinamai laimėjo visuotinius rinkimus.

XX a. šeštajame dešimtmetyje šalis toliau buvo atstatoma, o į pagalbą buvo pakviesta daug imigrantų iš likusios Britų imperijos. Šeštajame dešimtmetyje Jungtinė Karalystė prarado savo, kaip supervalstybės, vietą ir nebegalėjo išlaikyti didelės imperijos. Tai paskatino dekolonizaciją ir iki 1970 m. pasitraukimą iš beveik visų savo kolonijų.

Nors aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Jungtinė Karalystė integravosi į Europos ekonominę bendriją, kuri 1992 m. tapo Europos Sąjunga, ir griežtai modernizavo savo ekonomiką.

Po sunkių septintojo ir aštuntojo dešimtmečių dešimtajame dešimtmetyje prasidėjo nuolatinio ekonomikos augimo laikotarpis, kuris iki šiol tęsiasi jau daugiau kaip 15 metų. Didžiojo penktadienio susitarimas, daugelio nuomone, tapo konflikto Šiaurės Airijoje pabaigos pradžia; po šio įvykio ginkluoto smurto dėl šio klausimo buvo labai nedaug.

XXI a.

2001 m. visuotiniuose rinkimuose Leiboristų partija iškovojo antrą pergalę iš eilės.

Nepaisant Londone ir Glazge vykusių didžiulių antikarinių eitynių, Tony Blairas tvirtai parėmė 2003 m. Jungtinių Valstijų invaziją įIraką. Keturiasdešimt šeši tūkstančiai Didžiosios Britanijos karių, trečdalis viso britų kariuomenės (sausumos pajėgų) skaičiaus, aktyviai talkino invazijai į Iraką, o po to britų ginkluotosios pajėgos buvo atsakingos už saugumą pietų Irake iki 2005 m. sausio mėn. įvykusių Irako rinkimų.

2007 m. baigėsi Tony Blairo, o po jo - Gordono Browno premjeravimo laikotarpis. Kitas ministras pirmininkas, Davidas Cameronas, buvo išrinktas 2010 m. Jo pirmosios kadencijos metu Škotijos nacionalinė partija (ŠNP) laimėjo 2011 m. Škotijos parlamento rinkimus. 2014 m. rugsėjo 18 d. SNP surengė referendumą, kuriame Škotijos gyventojų buvo klausiama, ar jie nori būti nepriklausomi nuo Jungtinės Karalystės. 55 % rinkėjų norėjo likti JK sudėtyje.

2015 m. Davidas Cameronas buvo perrinktas, žadėdamas surengti referendumą dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. Jis įvyko 2016 m. birželio 23 d. ir jį laimėjo "Pasitraukimo" kampanija, surinkusi 52 % balsų. Tuomet D. Cameronas atsistatydino, o jį premjero poste pakeitė Theresa May, kuri ves šalį į "Brexit" procesą.

2020 m. sausio mėn. įvyko "Brexit".

Teroristiniai išpuoliai

Jungtinėje Karalystėje XXI a. Londone taip pat įvyko du terorizmo atvejai.

2005 m. liepos 7 d. 8.50 val. per rytinį piką Londono metro sprogo trys bombos, o ketvirtoji po valandos sprogo autobuse Tavistoko aikštėje. Per musulmonų ekstremistų įvykdytą išpuolį žuvo 52 žmonės ir daugiau kaip 700 buvo sužeista.

2017 m. kovo 22 d., praėjus lygiai metams po sprogdinimų Briuselyje, per 2017 m. Vestminsterio išpuolį prie Parlamento rūmų žuvo penki žmonės. Vienas iš jų buvo užpuolikas Khalidas Masoodas, kuris taip pat peiliu sužalojo metropoliteno policijos pareigūną, vėliau mirusį nuo patirtų sužalojimų.

2017 m. gegužės 22 d. Mančesterio arenoje įvyko "du sprogimai", per kuriuos žuvo 19 žmonių ir 50 buvo sužeista. Įtariama, kad tai buvo savižudžio sprogdintojo išpuolis.

Susiję puslapiai

• Jungtinė Karalystė
• Britų imperija
• Europos istorija
• Anglijos istorija