Europos istorija
Europos istorija - tai visas laikas nuo rašytinių šaltinių atsiradimo Europos žemyne iki šių dienų. Tradiciškai ji skirstoma į senovės (iki Vakarų Romos imperijos žlugimo), viduramžių ir naujųjų laikų (po Konstantinopolio žlugimo).
Europos senovė prasidėjo nuo Minojos civilizacijos, mikėnų civilizacijos, o vėliau, apie 700 m. pr. m. e., Senovės Graikijoje buvo parašyta Homero "Iliada". 509 m. pr. m. e. buvo įkurta Romos respublika, kurią pirmajame amžiuje pr. m. e., pasiekusiame aukščiausią tašką, uzurpavo Oktaviano naujoji Romos imperija. IV a. buvo priimta krikščionių religija, o VI a. imperatorius Justinianas I (527-565 m.) imperijos viduje suorganizavo penkis svarbiausius miestus: Roma, Konstantinopolis, Antiochija, Jeruzalė ir Aleksandrija. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo sekė Vakarų Europos nuosmukis. Bizantijos imperija išliko Rytuose. Prie ankstesnio susiskaldymo, kuris tęsėsi nuo 451 m., 1054 m. prisidėjo nauja schizma Bažnyčios valdžioje. Po jo iš Vakarų prasidėjo kryžiaus žygiai, kuriais siekta išgelbėti Šventąją Žemę nuo musulmonų invazijos. Feodalinė visuomenė ėmė byrėti, plintant juodajai mirčiai.
1453 m. Konstantinopolio žlugimas parodė Rytų Europos krikščionių karinį silpnumą. Jis dažnai naudojamas kaip šiuolaikinės istorijos atskaitos taškas. Vakarų krikščionys užbaigė rekonkistą ir 1492 m. atrado Naująjį pasaulį. Europa pabudo iš viduramžių laikotarpio iš naujo atradusi klasikinį mokslą, kurio didžioji dalis buvo išsaugota musulmonų pasaulyje, o Vakarų Bažnyčia didžiąją jo dalį atmetė kaip pagonybę. Po Renesanso prasidėjo protestantų reformacija, kai kunigas Martynas Liuteris užsipuolė popiežiaus valdžią. Trisdešimties metų karas, Vestfalijos sutartis ir Šlovingoji revoliucija parengė ekspansiją ir švietimą.
Didžiojoje Britanijoje prasidėjusi pramonės revoliucija pirmą kartą leido masėms žmonių, ne tik turtingiesiems, išsivaduoti iš nuolatinio skurdo, kai vos galėjo sau leisti įsigyti maisto ar pastogę. Ankstyvoji Britų imperija suskilo, kai jos kolonijos Amerikoje sukilo ir ėmė steigti savo atstovaujamąją valdžią. Politinius pokyčius žemyninėje Europoje paskatino Prancūzijos revoliucija, kai žmonės šaukėsi liberté, egalité, fraternité (laisvės, lygybės, brolybės). Prancūzijos lyderis Napoleonas Bonapartas kariaudamas užkariavo ir reformavo žemyno socialinę struktūrą iki 1815 m., kai Vaterlo mūšyje patyrė galutinį pralaimėjimą ir buvo išsiųstas į tremtį. Vis daugiau smulkiųjų savininkų, ypač Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, įgijo balsavimo teisę, todėl vystėsi socialistų ir profesinių sąjungų veikla, o 1848 m. Europoje kilo revoliucija. 1848 m. Austrijoje-Vengrijoje buvo panaikintos paskutinės vergovės liekanos. Rusijoje vergovė panaikinta 1861 m. Balkanų tautos pradėjo atgauti nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Po Prancūzijos ir Prūsijos karo 1870 ir 1871 m. susikūrė Italija ir Vokietija, kiekviena iš mažesnių šalių, kalbėjusių tomis pačiomis kalbomis, grupių.
Visame pasaulyje stiprėjo konfliktai, vykstant imperijų lenktynėms, kai galingosios šalys mažiau galingas šalis pavertė kolonijomis, kol 1914 m. prasidėjo didžiausias iki tol kada nors vykęs karas. Jis buvo vadinamas Didžiuoju karu, bet dabar dažniausiai vadinamas Pirmuoju pasauliniu karu arba Pirmuoju pasauliniu karu. Karo neviltyje Rusijos revoliucija, pažadėjusi žmonėms "taiką, duoną ir žemę", lėmė Rusijos imperijos pabaigą ir jos pakeitimą Sovietų Sąjungos susikūrimu. Vokietijos pralaimėjimas buvo įvertintas ekonominio sunaikinimo kaina, kuri buvo oficialiai įrašyta į 1919 m. Versalio sutartį, kurioje buvo teigiama, kad dėl Pirmojo pasaulinio karo kalta tik Vokietija ir jos sąjungininkės, ir pareikalauta, kad jos grąžintų visą sumą, kurią kainavo karas.
1929 m. prasidėjo Didžioji depresija, kurią iš dalies sukėlė ekonominės problemos, kilusios dėl bandymo priversti Vokietiją sumokėti už karą, ir iš dalies dėl prekybos apribojimų. Milijonai žmonių visame pasaulyje neteko darbo. Daugelyje šalių pasikeitė vyriausybės, kai kuriose - per rinkimus, kai kuriose - per revoliucijas. Netrukus vyriausybės pasidalijo į dvi pagrindines grupes: tikinčias laisve ir žmogaus teisėmis ir sekančias fašizmu. Šie du labai skirtingi požiūriai lėmė Antrąjį pasaulinį karą, kuris, daugumos istoriją rašančių žmonių nuomone, prasidėjo Europoje, kai 1939 m. Vokietija įsiveržė į Lenkiją, bet netrukus išplito į daugumą pasaulio šalių. Jis įtraukė karus, kurie jau vyko kitose vietose, ypač Japonijos ir Kinijos karą. Po šio karo komunizmas išplito Vidurio ir Rytų Europoje, įskaitant palyginti naujas Rytų Europos šalis - Jugoslaviją, Bulgariją, Rumuniją, Albaniją, Azijoje - Šiaurės Vietnamą ir Šiaurės Korėją, o kiek vėliau - į Kubą Karibų jūroje, visai netoli Šiaurės Amerikos.
Kapitalizmo ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos bei komunistinės ekonomikos ir politinės sistemos šalininkų konfliktas sukėlė Šaltąjį karą - keturiasdešimt metų trukusį ginčą tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos, dviejų šalių, kurios drauge laimėjo Antrąjį pasaulinį karą ir iš jo išėjo turėdamos galingiausias karines pajėgas. Jos vadovavo Vakarų blokui ir Rytų blokui, suskaldžiusiems Europą. Kiekviena pusė norėjo skatinti savo valdymo tipą. Dėl tvyrojusios įtampos žmonės visame pasaulyje baiminosi branduolinio karo, o geležinės uždangos padalinta Europa buvo laikoma tikėtinu mūšio lauku.
Komunizmas tapo mažiau patrauklus, kai tapo aišku, kad jis gali skatinti ekonomikos augimą ne taip veiksmingai kaip kapitalistinės Vakarų valstybės ir kad jis netinka reformoms, leidžiančioms visiems naudotis žodžio laisve. Todėl 1956 m. Sovietų Sąjunga privertė Vengriją atsisakyti reformos, 1961 m. pasisakė už Berlyno sienos statybą, o 1968 m. sustabdė reformą Čekoslovakijoje. Kai 1988-1989 m. sovietų lyderis M. Gorbačiovas aiškiai pasakė, kad jis neprivers Rytų bloko šalių laikytis komunizmo, 1989 m. Berlyno siena buvo nugriauta, o Sovietų Sąjunga žlugo (1991 m.). Tada vienintelė supervalstybė liko Jungtinės Valstijos. Europa pasirašė naują sąjungos sutartį, į kurią 2007 m. buvo įtrauktos 27 Europos šalys.
Europa, kaip ją matė kartografas Abraomas Ortelijus 1595 m.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra tradicinis Europos istorijos skirstymas?
Atsakymas: Europos istorija tradiciškai skirstoma į senovės (iki Vakarų Romos imperijos žlugimo), viduramžių ir naujųjų laikų (po Konstantinopolio žlugimo).
K: Kada prasidėjo Europos senovė?
A: Europos senovė prasidėjo nuo Minojos civilizacijos, mikėnų, o vėliau Homero "Iliados" Senovės Graikijoje apie 700 m. pr.
K: Kada Europoje buvo priimta krikščionybė?
A: Krikščionybė Europoje buvo priimta IV amžiuje.
K: Koks įvykis reiškė Vakarų Europos nuosmukį?
Atsakymas: Vakarų Romos imperijos žlugimas reiškė Vakarų Europos nuosmukį.
K: Koks įvykis paskatino plėtrą ir apšvietimą visoje Europoje?
A: Trisdešimties metų karas, Vestfalijos sutartis ir Šlovingoji revoliucija paskatino plėtrą ir švietimą visoje Europoje.
K: Koks įvykis sukėlė revoliucijas žemyninėje Europoje?
A: Prancūzijos revoliucija sukėlė revoliucijas visoje žemyninėje Europoje, nes žmonės reikalavo laisvės, lygybės ir brolybės.
K: Koks įvykis lėmė komunizmo žlugimą Rytų bloko šalyse? A: Komunizmo žlugimą Rytų bloko šalyse nulėmė tai, kad Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas aiškiai pareiškė, kad jis neprivers šių šalių laikytis komunizmo, todėl 1989 m. buvo nugriauta Berlyno siena, o 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga.
