Europos istorija: chronologinė apžvalga nuo senovės iki šiandien

Europos istorija: išsami chronologinė apžvalga nuo senovės per viduramžius iki šiuolaikybės — pagrindiniai įvykiai, civilizacijos, kultūros ir politinė raida.

Apie Europos istoriją

Europos istorija apima laikotarpį nuo pirmųjų rašytinių šaltinių atsiradimo Europos žemyne iki šių dienų. Tradiciškai istorija skirstoma į senovę (iki Vakarų Romos imperijos žlugimo), viduramžius ir naujuosius laikus (po Konstantinopolio žlugimo). Kiekvienas laikotarpis pasižymi plataus masto politiniais, kultūriniais, technologiniais ir socialiniais pokyčiais, kurie suformavo šiandienos Europos žemėlapį ir institucijas.

Senovė

Europos senovė prasidėjo nuo ankstyvųjų civilizacijų, tokios kaip Minojos civilizacijos ir mikėnų civilizacijos, kurios paliko reikšmingus archeologinius ir kultūrinius pėdsakus. Vėliau, apie 700 m. pr. m. e., Senovės Graikijoje buvo parašyta Homero "Iliada", kūriniai, kurie tapo Vakarų literatūros ir mitologijos pamatų dalimi.

509 m. pr. m. e. įkurta Romos respublika, kuri palaipsniui išsiplėtė ir pirmajame a. pr. m. e. tapo imperine valdžia: Oktaviano valdymo metu vyravo nauja Romos imperija. Romos imperija reikšmingai suvienijo daug Europos regionų, plėtė teisės, inžinerijos ir administracijos praktikas. IV a. imperijos mastu plačiai įsitvirtino krikščionių religija.

VI a. imperatorius Justinianas I (527–565) stengėsi atkurti imperijos vienybę ir reformavo teisinę sistemą; jis taip pat iškėlė penkis svarbius miestus: Roma, Konstantinopolis, Antiochija, Jeruzalė ir Aleksandrija, kurie buvo kultūriniai ir administraciniai centrai. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Vakarų Europa patyrė politinį ir ekonominį susiskaldymą, tuo tarpu rytinėje dalyje išliko Bizantijos imperija.

Viduramžiai

Viduramžiais krikščionybė išliko svarbi politinė ir kultūrinė jėga. Iškilus religiniams ir teologiniams skirtumams, nuo 451 m. iki 1054 m. ir vėliau vyko bažnytinės schizmos; 1054 m. įvyko didžioji Rytų ir Vakarų Bažnyčios skilimo fazė, o vėlesnė nauja schizma dar labiau gilino skirtumus. Nuo XI a. Vakarų Europoje prasidėjo kryžiaus žygiai, kurių tikslas buvo užtikrinti krikščionių prieigą prie Šventosios Žemės.

Feodalinė visuomenė pamažu keitėsi: miestai stiprėjo, smulkusis ūkininkas ir amatininkai įgijo didesnę reikšmę, o XIV a. Europa susidūrė su juodąja mirtimi, kuri žymiai sumažino gyventojų skaičių ir pakeitė socialinę struktūrą. Religija ir politika Vakarų ir Rytų santykiuose liko sudėtingi iki pat viduramžių pabaigos.

Renesansas ir naujieji laikai

1453 m. Konstantinopolio žlugimas parodė Rytų Europos krikščionių karinį silpnumą prieš Osmanų imperiją ir dažnai laikomas vienu svarbiu šiuolaikinės istorijos atskaitos tašku. Vakarų Europa tuo pačiu metu užbaigė rekonkistą ir 1492 m. atrado Naująjį pasaulį, kas pradėjo amžių trukusią kolonizaciją ir globalų mainų tinklą.

Atgimstant klasikinei mąstysenai per Renesansą, Vakarai „peratrado“ senovės tekstus, daug jų išsaugotų musulmonų pasaulyje. Šis intelektualinis atgimimas kartu su religinėmis reformomis — protestantų reformacija, kai kunigas Martynas Liuteris atvirai kritikuodavo popiežiaus instituciją — pakeitė Europos kultūrinį ir politinį peizažą. Religiniai konfliktai ir politinės kovo formos, tokios kaip Trisdešimties metų karas, vėliau sureguliuoti Vestfalijos sutartimi, lėmė modernios tarptautinės politikos pagrindų formavimą.

XVIII–XIX a.: pramonė, revoliucijos ir nacionalizmas

Pramonės transformacija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje su pramonės revoliucija, kuri pakeitė gamybos metodus, miestų augimą ir socialinę struktūrą — daug žmonių paliko kaimus ir įsikūrė fabrikuose. Šis procesas ilgainiui pagerino kai kurių žmonių pragyvenimo lygį, bet kartu sukėlė naujų problemų, pvz., miesto perpildymą ir darbo sąlygų eksploatavimą.

Ankstyvoji Britų imperija plėtėsi, tačiau jos kolonijos Amerikoje sukilo ir ėmė kurti savo savivaldą — tai lėmė Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimą. Europoje politinius pokyčius skatino Prancūzijos revoliucija, kurios šūkiai liberté, egalité, fraternité (laisvės, lygybės, brolybės) tapo idėjiniu pamatu modernioms konstitucinėms valstybėms. Prancūzijos vadovas Napoleonas Bonapartas platino revoliucines reformas ir karo keliu įtvirtino teisinius bei administracinius pokyčius žemyne iki 1815 m., kai Vaterlo mūšyje patyrė galutinį pralaimėjimą ir buvo ištremtas į tremtį.

XIX a. viduryje daugelyje šalių vyko politinės ir socialinės reformos: plito balsavimo teisės plėtra, augo socialistų judėjimai ir profesinių sąjungų reikšmė. 1848 m. Europa buvo sukrėsta revoliucijų banga (1848 m.), kuri Vietose sumažino senų privilegijų galią ir paskatino modernizaciją. To meto dideli pokyčiai: Austrijoje-Vengrijoje 1848 m. buvo panaikintos paskutinės vergovės liekanos, o Rusijoje vergovė panaikinta 1861 m. (1861 m). Balkanų tautos pradėjo atgauti nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Po Prancūzijos ir Prūsijos karo 1870–1871 m. susikūrė moderni Italija ir Vokietija, suvienijusios atskiras mažesnes valstybes.

Kolonializmas ir Pirmasis pasaulinis karas

XIX a. pab. ir XX a. pradžioje Europoje stiprėjo konkurencija tarp imperijų — galingosios valstybės varžėsi dėl kolonijų ir resursų. Ši įtampa, kartu su sąjungų sistema ir nacionalizmo augimu, galiausiai išprovokavo 1914 m. prasidėjusį karą — tuometinis didžiausias iki tol vykęs konfliktas, vadintas Didžiuoju karu, o šiandien dažnai — Pirmuoju pasauliniu karu. Karo pasekmės buvo gilios: Rusijos revoliucija nuvertė Rusijos imperiją ir prisidėjo prie Sovietų Sąjungos susikūrimo. Vokietijos pralaimėjimas ir sudėtingos taikos sąlygos buvo įtvirtintos 1919 m. Versalio sutartyje, kurioje Vokietijai buvo priskirta pagrindinė kaltė ir finansinės prievolės.

Tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo ištakos ir karas

1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija smarkiai paveikė ekonomiką ir visuomenes: dideli nedarbo lygiai, politinė nestabilumas ir ekonominės krizės skatino radikalių judėjimų augimą. Dėl šių sąlygų kai kuriose šalyse sustiprėjo autoritarinės ir fašistinės jėgos, o kitur siekta išlaikyti demokratines vertybes ir žmogaus teises.

Tokie ideologiniai ir geopolitiniai skirtumai galiausiai prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo, kuris daugiausia prasidėjo Europoje 1939 m., kai 1939 m. Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Karas greitai išplito visame pasaulyje ir įtraukė konfliktus Azijoje, ypač Japonijos invazijas Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Po karo daug Europos teritorijų atsidūrė sovietinės įtakos zonoje: komunizmas stipriai išplito Vidurio ir Rytų Europoje, įtraukdami tokias šalis kaip Jugoslavija, Bulgarija, Rumunija, Albanija, taip pat komunizmo perdavimas turėjo pasekmių Azijoje (Šiaurės Vietnamui, Šiaurės Korėjai) ir Karibuose (Kuba), netoli Šiaurės Amerikos.

Šaltasis karas ir Europos dalijimasis

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis susiskaldė į dvi ideologines stovyklas: kapitalizmo ir demokratijos šalininkus bei komunistinės sistemos gynėjus. Šis konfliktas per keturiasdešimt metų tapo žinomas kaip Šaltasis karas, kurį iš esmės vedė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Abi pusės formavo priešpriešas — Vakarų bloką ir Rytų bloką — dėl ko Europa buvo politiškai ir karine prasme padalyta. Daugelį metų egzistavo baimė dėl branduolinio karo, o geležinė uždanga simbolizavo šį padalijimą ir kėlė įtampą tarp Rytų ir Vakarų.

Komunizmo modelio silpnumas tapo aiškesnis per laiką: ekonominiai sunkumai, laisvių ribojimas ir negebėjimas įgyvendinti veiksmingų reformų silpnino sovietinę sistemą. 1956 m. Sovietų Sąjunga sutriuškino Vengrijos sukilimą, 1961 m. stovėjo už Berlyno sienos statybos, o 1968 m. gynė status quo Čekoslovakijoje (1968 m.).

Kai 1988–1989 m. sovietų lyderis M. Gorbačiovas paskelbė apie reformų paketą ir pareiškė, kad jis neprivers Rytų bloko šalių laikytis sovietinės politikos, prasidėjo grandininiai pokyčiai: 1989 m. Berlyno siena buvo nugriauta, Rytų Europoje prasidėjo demokratizacijos procesai, o 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga. Po šių permainų pasaulinė geopolitika pasikeitė — liko viena aiški supervalstybė — Jungtinės Valstijos.

Europos integracija ir dabartis

Paskutiniais dešimtmečiais Europos šalių bendradarbiavimas gilėjo: po karo kilo institucijos, skirtos ekonominei ir politinei integracijai, kurios vėliau išaugo į Europos Sąjungą. 2007 m. Europa pasirašė naują sąjungos sutartį, o tuo metu į ją buvo įtrauktos 27 Europos šalys, žymint tolimesnį integracijos etapą. Europos integracija apima bendrą vidaus rinką, laisvą žmonių judėjimą, bendras teisines nuostatas ir bendrą užsienio bei saugumo politiką, nors iššūkių — migracijos, ekonominių skirtumų, saugumo ir geopolitinių įtampų — išlieka.

Europos istorija yra nuolatinis procesas, kuriame susipina kultūros, religijos, technologijos ir politinės idėjos. Nuo senovės civilizacijų per viduramžių Bažnyčios ir feodalizmo epochas, per renesansą, pramonės revoliuciją, nacionalizmo ir kolonializmo erą, dvi pasaulines karines katastrofas iki XX a. pabaigos integracijos — visa tai formavo šiuolaikinę Europą. Supratimas apie šiuos procesus padeda geriau suvokti dabartinius politinius ir socialinius iššūkius bei galimybes.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra tradicinis Europos istorijos skirstymas?

K: Kada prasidėjo Europos senovė?

K: Kada Europoje buvo priimta krikščionybė?

K: Koks įvykis reiškė Vakarų Europos nuosmukį?

K: Koks įvykis paskatino plėtrą ir apšvietimą visoje Europoje?

K: Koks įvykis sukėlė revoliucijas žemyninėje Europoje?

Paieška pagal raidę