Žydų istorija Europoje: apžvalga nuo antikos iki XX a.
Žydai Europoje gyveno tūkstančius metų; jų buvimo pobūdis, teisės ir santykiai su valdžia bei dauguminių tautų visuomene keitėsi priklausomai nuo laikmečio ir regiono. Antikoje žydų bendruomenės egzistavo tiek Viduržemio jūros rytiniuose krantuose, tiek diasporoje: Romos Respublikoje ir Romos imperijoje buvo žydų mažumos, turėjusios skirtingas teises ir savitą santykį su romėnų valdžia. Po I ir II a. karų su Roma ir Jeruzalės Šventyklos sunaikinimo dalis žydų bendruomenių Paletinose pasitraukė arba buvo priverstinai išblaškytos, todėl žydų gyventojų skaičius Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje išaugo ir sustiprėjo ilgalaikė diaspora.
Viduramžiai ir vėlesnės krikščioniškosios Europos politikos
Viduramžiais daugelyje Europos regionų, plintant krikščionybei, žydai dažnai susidurdavo su atskirtimi ir diskriminacija. Krikščioniškasis antisemitizmas, pramanai (pvz., kaltinimai dėl maro ar ritualinių žmogžudysčių) ir periodinės bangos smurto lėmė priverstines izoliacijas: žydai buvo dažnai verčiami gyventi atskirose miesto dalyse, vadinamose getais, arba apgyvendinami pagal vietos įstatymus. Daug kur jiems buvo uždrausta užsiimti daugeliu amatininkų ar valstybinėmis tarnybomis; tuo pačiu jiems leista užsiimti kai kuriomis finansinėmis veiklomis, pavyzdžiui, skolinimu už palūkanas — veikla, kuria krikščionims to laikmečio moralės normos dažnai draudė užsiimti. Tai kartais skatino ekonominį suklestėjimą, bet taip pat kėlė pavydą ir priešpriešą, kuri neretai virsdavo persekiojimais.
Kai kuriose šalyse žydams būdavo suteikiama tam tikra apsauga: pavyzdžiui, Lenkijoje XVII a. buvo priimti statusai, suteikę žydams teisinę apsaugą ir privilegijas, dėl kurių į Rytų Europos teritorijas susitelkė didelės aškenazių bendruomenės (aškenazių). Tuo tarpu Ispanijos ir Portugalijos musulmonų valdymo laikotarpiu (vadinamajame Al Andalūzijos aukso amžiuje) žydai dažnai gyveno palankesnėmis sąlygomis ir prisidėjo prie kultūros bei mokslo. Tačiau po krikščioniškosios Reconquista (Pirėnų pusiasalyje) įsigalint netolerancijai, 1492 m. Ispanijoje ir vėliau Portugalijoje žydai buvo priversti išsikraustyti arba atsiverti (tapti konvertitais); daugelis patyrė inkvizicijos persekiojimus.
Ankstyvieji Naujieji laikai ir Osmanų prieglobsčio vaidmuo
XVII–XVIII a. ir vėliau žydai gyveno įvairiomis sąlygomis: kai kuriuose regionuose jie sulaukė tolerancijos ir ekonominių galimybių, kitur išliko diskriminacija. Dalis žydų, išstūmusių iš vakarų Europos, rado prieglobstį Osmanų imperijoje, kurioje jie dažnai galėjo turėti savo bendruomeninę autonomiją — savus teismus ir bendruomenės institucijas — mainais už iždą ir lojaliai valdžiai.
Emancipacija, modernizacija ir tautiniai judėjimai
Po Renesanso ir ypač paskui apšvietos idėjas bei Prancūzijos revoliuciją, daugelyje Europos šalių žydai pradėjo įgyti pilietines teises. Prancūzija ir kitos Napoleono valdomos teritorijos įtvirtino pasaulietinius įstatymus, kurie skatino teisines lygias teises ir piliečių statusą nepaisant religijos. Tai skatino asmeninę ir kultūrinę asimiliaciją: dalis žydų išlaikė religiją, kiti — asmeniškai ar šeimose — tapo krikščionimis. Pavyzdžiui, iš žymaus anglų politiko Benjamino Disraelio šeimos istorijos: pats Benjaminas buvo pakrikštytas anglikonu, o jo tėvas Izaokas d'Israelis (Isaac D'Israeli) yra minimas kaip asmuo, susijęs su šia konversija.
Tuo pat metu XIX a. ir XX a. pradžioje Haskala (žydų apšvietimo judėjimas), industrializacija ir tautinės emancipacijos procesai pakeitė žydų visuomeninį vaidmenį: daug žydų tapo reikšmingais mokslininkais ir kultūros veikėjais — pavyzdžiui, Karlas Marksas, Zygmundas Froidas ir Albertas Einšteinas — bei aktyviais visuomenės nariais. Tačiau daugelyje šalių teisiniai ir socialiniai apribojimai vis dar egzistavo: ribotos profesinės galimybės, kvotos aukštosiose mokyklose, draudimai užimti tam tikras pareigas.
Rytų Europa: aškenazių bendruomenės, pogromai ir migracija
Rytų Europoje susitelkė didelės aškenazių bendruomenės, ypač Lenkijoje ir Rusijos imperijos valdose. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sulaukta smarkių antisemitinių išpuolių — pogromų (pvz., po caro Aleksandro II nužudymo 1881 m. prasidėjusios antivakcininės ir ekonomiką destabilizuojančios bangos), taip pat represijų, pvz., teisės aktų, ribojančių žydų buvimą aukštosiose mokyklose ir profesijose. Dėl to šimtai tūkstančių žydų emigravo į Jungtines Valstijas, Argentiną ir kitas šalis — taip formavosi didelės diasporos bendruomenės už Europos ribų.
Vienu metu, po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijoje gyveno viena didžiausių Europos žydų populiacijų — maždaug 3 000 000 žmonių. Panašaus dydžio bendruomenes turėjo ir kai kurios kitos naujosios valstybės bei Sovietų Sąjunga (kurioje taip pat gyveno daug žydų, nors vėliau sovietinė politika ribojo religinių ir tautinių praktikų laisvę).
Zionizmo judėjimas ir Palestinos migracija
XIX a. pabaigoje kilo modernus sionizmo judėjimas, skatinęs žydų sugrįžimą į Palestiną. Po 1917 m. Britų vyriausybės pareiškimo (Balfouro deklaracijos), kai Jungtinė Karalystė perėmė valdymą Mandato Palestinoje, padaugėjo imigracijos į šį regioną. Dalis europiečių žydų ir jų sąjungininkų rėmė idėją sukurti žydų tautinę buveinę, tačiau vietos arabų bendruomenės sveikinosi prieštaringai, kas lėmė konfliktus ir neramumus regione.
Holokaustas ir Antrojo pasaulinio karo tragedija
1930–1940 m. tarpukario ir nacių teroro metais Europa patyrė žiauriausią žydų persekiojimą istorijoje. Kai Adolfas Hitleris ir naciai atėjo į valdžią Vokietijoje, prasidėjo politikos, kurios tikslas buvo išstumti, izoliuoti ir galiausiai sunaikinti žydų bendruomenes. Emigracija į Vakarų Europos šalis ir užjūrio valstybes didėjo, bet po 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui daugelyje okupuotų šalių žydai buvo deportuojami į getus, koncentracijos ir naikintojas stovyklas. Nacistų vykdyta sistema apėmė masines deportacijas, getizaciją, grupinius sušaudymus ir sistemingą Holokausto politiką. Daugelyje Vokietijos kontroliuojamų teritorijų žydai buvo siunčiami į mirties likimo stovyklas Rytų Europoje arba priversti vykdyti sunkius darbus iki išsekimo ir mirties. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos sunaikinta apie du trečdaliai Europos žydų; daugelis bendruomenių buvo sugriautos.
Nors nuostoliai buvo didžiausi centrinėje ir rytinėje Europoje, kai kurios šalys patyrė palyginti mažesnius skaičius nuostolių dėl įvairių priežasčių: pavyzdžiui, Albane, Danijoje ir Švedijoje tam tikruose atvejuose bendruomenės išliko labiau apsaugotos arba dalis jų gyventojų sulaukė pagalbos. Vis dėlto beveik visose okupuotose teritorijose bendruomenės patyrė rimtų sukrėtimų.
Po karo: migracija, Izraelio valstybės įkūrimas ir Europa po Holokausto
Po 1945 m. daug žuvusiųjų ir likusiųjų pradėjo palikti Europą; daug emigravo į JAV, Argentiną ir ypač į 1948 m. įkurtą Izraelio valstybę. Tai kartu su vėlesnėmis emigracijos bangomis (taip pat ir dėl persekiojimų pokariu komunistinėse šalyse) smarkiai sumažino žydų skaičių Europoje. Pavyzdžiui, iš maždaug 3 000 000 Lenkijoje gyvenusių žydų iki karo, po jo jų skaičius sumažėjo iki kelių ar keliolikos tūkstančių (tikslios demografinės vertės keičiasi priklausomai nuo skaičiavimo kriterijų). Daugelis likusiųjų išsisklaidė po kitų Europos šalių arba emigravo.
XX a. antroje pusėje kai kuriose Vakarų Europos šalyse žydų bendruomenės atsigavo: Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Rusijoje (vėliau – Rusijos Federacijoje) išliko reikšmingos bendruomenės, o kultūrinis ir religinis gyvenimas po truputį atsigavo. Tuo pačiu Europoje daugėja atminimo vietų, muziejų ir memorialų, skirtų Holokausto aukoms bei žydų istorijai.
Šiuolaikinis paveldas ir iššūkiai
- Žydų paveldas Europoje yra labai įvairus: nuo sephardi kultūros Iberijoje ir Viduržemio jūros rytuose iki aškenazių tradicijų Rytų ir Šiaurės Europoje.
- Kalbinis ir kultūrinis palikimas — hebrajų literatūra, jidish literatūra, rabininiai tekstai, muzika ir virtuvė — tebėra svarbi Europos kultūrinio peizažo dalis.
- Istorinis paminklas ir atmintis: muziejai, paminklai ir tyrimai apie Holokaustą ir platesnę žydų istoriją padeda suvokti tiek tragedijas, tiek bendruomenių indėlį į Europą.
- Šiuolaikinė Europa susiduria su naujais iššūkiais: antisemitizmo atgimimu tam tikrose vietose, migracijos ir integracijos klausimais, tačiau taip pat matomas ir žydų bendruomenių atsigavimas, atsinaujinimas bei tarpkultūrinis bendradarbiavimas.
Trumpai apibendrinant: žydų istorija Europoje yra ilga ir daugiasluoksnė — ji apima išblaškymą po antiką, viduramžių diskriminacijas ir tragiškas prievartas, modernias emancipacijos bangas, XIX–XX a. diasporines migracijas, Holokaustą ir po karo pokyčius. Ši istorija paliko gilų ženklą tiek pačioms žydų bendruomenėms, tiek platesnei Europos kultūrai ir politinėms struktūroms.
Žemėlapis, rodantis žydų skaičiaus padidėjimą arba sumažėjimą 1945-2010 m. Daugumoje šalių po karo žydai emigravo, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje žydų gyventojų skaičius išaugo.
Žemėlapis, kuriame pavaizduotas žydų judėjimas, dažnai priverstinis, viduramžiais.
Žemėlapis, kuriame spalvomis pavaizduota, kaip žydų bendruomenes paveikė Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas. Iš viso per karą žuvo apie 2/3 žydų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kada žydai pirmą kartą atvyko į Europą?
Atsakymas: Žydai Europoje gyveno tūkstančius metų, nuo Romos Respublikos ir Romos imperijos laikų.
K: Koks įvykis sukėlė didelį žydų antplūdį į Europą?
A: Po romėnų ir žydų karų I ir II a. ir Šventyklos sugriovimo žydai buvo išvaryti iš Palestinos, todėl jų skaičius Europoje (ir Šiaurės Afrikoje bei Azijoje) labai išaugo.
K: Kaip krikščioniškasis antisemitizmas paveikė žydus viduramžiais?
A: Viduramžiais, plintant krikščionybei ir krikščioniškajam antisemitizmui, sąlygos žydams apskritai buvo blogos. Jiems buvo draudžiama integruotis (maišytis) su krikščionimis, dirbti daugumą darbų ir jie dažnai būdavo izoliuojami tam tikrose miestų dalyse, vadinamose getais.
Klausimas: Kaip Lenkija saugojo savo žydų gyventojus?
A: Lenkijos karalius paskelbė Kališo statutą, kad juos apsaugotų. Pavyzdžiui, krikščionys negalėjo liudyti prieš žydus dėl padarytų nusikaltimų, dėl kurių paprastai būdavo neteisingai apkaltinami ir baudžiami.
K: Kaip Prancūzija reagavo į savo žydų gyventojus po Prancūzijos revoliucijos?
A: Po Prancūzijos revoliucijos Prancūzija priėmė pasaulietinius įstatymus, kuriais buvo siekiama panaikinti religiją viešojoje sferoje ir asimiliuoti žydus, atviriau traktuojant juos kaip piliečius ir visuomenės narius, kurie privačiai gali tikėti kuo nori.
K: Kokia buvo Hitlerio politika Europos žydų atžvilgiu prieš Antrąjį pasaulinį karą?
A: Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Adolfas Hitleris rėmė Europos žydų emigraciją į kitas šalis, pavyzdžiui, Palestiną ar Ameriką, tačiau galiausiai ėmėsi masinių žudynių politikos, žinomos kaip Holokaustas, pagal kurią visi Vokietijos kontroliuojami žydai turėjo būti išsiųsti į rytus arba nužudyti.
Klausimas: Kokia yra dabartinė žydų populiacija, palyginti su ta, kuri buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą?
A:Šiandien Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje vis dar yra nemažai bendruomenių, panašių į buvusias prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau daugelis šalių dėl nacistinės Vokietijos okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą prarado didžiąją dalį, jei ne visus žydų gyventojus, pvz.
