Žydų istorija Europoje
Žydai Europoje gyveno tūkstančius metų, o jų išsisklaidymas ir santykiai su valdžios institucijomis bei tautomis labai keitėsi. Iš pradžių Romos Respublikoje ir Romos imperijoje buvo žydų mažuma, turėjusi įvairias teises ir santykius su romėnais. Po romėnų ir žydų karų I ir II a. ir Šventyklos sugriovimo žydai buvo išvaryti iš Palestinos, todėl jų skaičius Europoje (ir Šiaurės Afrikoje bei Azijoje) labai išaugo. Viduramžiais, plintant krikščionybei ir krikščioniškajam antisemitizmui, sąlygos apskritai buvo blogos, žydams buvo draudžiama integruotis (maišytis) su krikščionimis, dirbti daugumą darbų, jie dažnai būdavo izoliuojami tam tikrose miestų dalyse, vadinamose getais. Jiems buvo leidžiama dirbti tam tikrus darbus, kurių krikščionys negalėjo, pavyzdžiui, skolinti žmonėms pinigus už palūkanas, kas buvo būtina šiuolaikinės ekonomikos dalis, bet krikščionių laikoma nešvariu arba blogu dalyku. Dėl to keli žydai praturtėjo, tačiau taip pat padidėjo pasipriešinimas ir persekiojimai.
Galiausiai žydai buvo priimti Lenkijoje, kurios karalius paskelbė Kališo statutą jiems apsaugoti. Pavyzdžiui, krikščionys negalėjo liudyti prieš žydus dėl padarytų nusikaltimų, dėl kurių žydai dažniausiai būdavo neteisingai apkaltinami ir baudžiami. Tačiau daugeliui krikščionių ši apsauga didino pasipriešinimą. Tačiau dėl to Rytų Europoje susitelkė daug žydų, vadinamųjų aškenazių. Musulmonų valdomoje Ispanijoje ir Portugalijoje, vadinamuoju Al Andalūzijos laikotarpiu, žydai apskritai buvo priimami, nors ir negalėjo dalyvauti valdyme. Pirėnų pusiasalyje atkūrus krikščionių valdžią, žydai buvo atstumti ir persekiojami, jei pasilikdavo. Kai kurie ieškojo prieglobsčio Osmanų imperijoje, kuri tuo metu buvo gana tolerantiška žydams ir krikščionims ir leido jiems turėti savo teismus ir įstatymus, jei tik jie mokėjo mokesčius ir nesipriešino Osmanų valdžiai.
Po Renesanso ir ankstyvųjų Naujųjų laikų žydai vis labiau integravosi ir jiems buvo leidžiama atvirai gyventi kaip žydams vis daugiau šalių. Po Prancūzijos revoliucijos Prancūzija ir kitos Europos šalys, kurias valdė Napoleonas I, įvedė pasaulietinius įstatymus, kuriais buvo siekiama panaikinti religiją viešojoje sferoje ir asimiliuoti žydus, t. y. atviriau traktuoti juos kaip piliečius ir visuomenės narius, kurie privačiai gali tikėti kuo nori ir vis tiek būti bendruomenės nariais. Kiti žydai taip pat pradėjo atsisakyti savo religijos arba savo noru integravosi į didesnę bendruomenę, pavyzdžiui, tapo krikščionimis, kaip Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Benjamino Disraelio tėvas Izaokas d'Israelis. Tačiau daugelyje Europos šalių iki XIX-XX a. žydams buvo taikomi apribojimai, pavyzdžiui, draudimas užsiimti tam tikromis profesijomis ar eiti valstybines pareigas. Vis dėlto daugelis žydų tapo žymiais mokslininkais ar visuomenės intelektualais, pavyzdžiui, Karlas Marksas, Zygmundas Froidas ir Albertas Einšteinas. Vos prieš šimtą metų tai būtų buvę neįmanoma.
Atėjus moderniajam laikmečiui ir pamažu visoje Europoje susikūrus respublikoms ir konstitucinėms monarchijoms, žydams buvo sudarytos daug geresnės sąlygos. Tačiau kai kurie jų mieliau emigravo į Jungtines Valstijas ir kitas Amerikos šalis, įskaitant Argentiną, kurioje iki šiol gyvena didelė žydų bendruomenė. Ilgainiui Jungtinėse Valstijose susibūrė didžiausia žydų populiacija už Rusijos imperijos ribų. Po Versalio sutarties Lenkijai vėl tapus nepriklausoma šalimi, joje gyveno daugiausia žydų Europoje - apie 3 000 000 žydų. Beveik tiek pat jų turėjo ir 1922 m. atsiradusi Sovietų Sąjunga. Vokietijoje į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, vėl suaktyvėjo emigracija į Vakarų Europos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas, palaikoma vokiečių, kurie nenorėjo, kad žydai gyventų vokiečių valdomoje teritorijoje. Dar daugiau žydų emigravo į Palestiną, kurią 1917 m. iš Osmanų turkų atėmė Jungtinė Karalystė, siekdama sukurti žydų tėvynę žydams. Hitleris laikinai palaikė šią migraciją, tačiau britai buvo nusiteikę skeptiškai, nes didesnis žydų skaičius reiškė konfliktus su vietos arabais, kurie priešinosi žydų imigracijai, ir regione įvyko keli kruvini sukilimai tarp jų ir britų karių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nacių valdoma Vokietijos kariuomenė okupavo didžiąją dalį Europos ir pradėjo deportuoti žydus į rytus, o galiausiai ėmėsi masinių žudynių politikos, žinomos kaip Holokaustas. Po 1942 m. visi Vokietijos kontroliuojami žydai (su labai retomis išimtimis) būdavo išsiunčiami į Rytų Europą ir nužudomi arba apdirbami iki mirties. Galiausiai iki nacistinės Vokietijos pralaimėjimo 1945 m. dėl to žuvo apie du trečdaliai Europos žydų. Nenukentėjo tik Albanijos, Danijos, Švedijos, Šveicarijos, Ispanijos, Portugalijos, Didžiosios Britanijos ir Airijos žydų bendruomenės, o Italijos, Jugoslavijos ir Rumunijos žydų bendruomenės nukentėjo daug mažiau. Daugelis likusių žydų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir Palestiną, kur 1948 m. buvo įkurta Izraelio valstybė, kurioje daugumą sudarė žydai, todėl Europa neteko didžiosios dalies žydų gyventojų, o Jungtinės Amerikos Valstijos tapo daugiausiai žydų turinčia šalimi. Be to, vėlesni persekiojimai komunistinėje Lenkijoje ir kitose šalyse paskatino dar daugiau pabėgėlių. Iš 3 000 000 Lenkijos žydų šiandien liko mažiau nei 3 000. Tačiau Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Rusijoje liko nemažos bendruomenės, panašios į tas, kurios gyveno prieš karą.
Žemėlapis, rodantis žydų skaičiaus padidėjimą arba sumažėjimą 1945-2010 m. Daugumoje šalių po karo žydai emigravo, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje žydų gyventojų skaičius išaugo.
Žemėlapis, kuriame pavaizduotas žydų judėjimas, dažnai priverstinis, viduramžiais.
Žemėlapis, kuriame spalvomis pavaizduota, kaip žydų bendruomenes paveikė Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas. Iš viso per karą žuvo apie 2/3 žydų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kada žydai pirmą kartą atvyko į Europą?
Atsakymas: Žydai Europoje gyveno tūkstančius metų, nuo Romos Respublikos ir Romos imperijos laikų.
K: Koks įvykis sukėlė didelį žydų antplūdį į Europą?
A: Po romėnų ir žydų karų I ir II a. ir Šventyklos sugriovimo žydai buvo išvaryti iš Palestinos, todėl jų skaičius Europoje (ir Šiaurės Afrikoje bei Azijoje) labai išaugo.
K: Kaip krikščioniškasis antisemitizmas paveikė žydus viduramžiais?
A: Viduramžiais, plintant krikščionybei ir krikščioniškajam antisemitizmui, sąlygos žydams apskritai buvo blogos. Jiems buvo draudžiama integruotis (maišytis) su krikščionimis, dirbti daugumą darbų ir jie dažnai būdavo izoliuojami tam tikrose miestų dalyse, vadinamose getais.
Klausimas: Kaip Lenkija saugojo savo žydų gyventojus?
A: Lenkijos karalius paskelbė Kališo statutą, kad juos apsaugotų. Pavyzdžiui, krikščionys negalėjo liudyti prieš žydus dėl padarytų nusikaltimų, dėl kurių paprastai būdavo neteisingai apkaltinami ir baudžiami.
K: Kaip Prancūzija reagavo į savo žydų gyventojus po Prancūzijos revoliucijos?
A: Po Prancūzijos revoliucijos Prancūzija priėmė pasaulietinius įstatymus, kuriais buvo siekiama panaikinti religiją viešojoje sferoje ir asimiliuoti žydus, atviriau traktuojant juos kaip piliečius ir visuomenės narius, kurie privačiai gali tikėti kuo nori.
K: Kokia buvo Hitlerio politika Europos žydų atžvilgiu prieš Antrąjį pasaulinį karą?
A: Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Adolfas Hitleris rėmė Europos žydų emigraciją į kitas šalis, pavyzdžiui, Palestiną ar Ameriką, tačiau galiausiai ėmėsi masinių žudynių politikos, žinomos kaip Holokaustas, pagal kurią visi Vokietijos kontroliuojami žydai turėjo būti išsiųsti į rytus arba nužudyti.
Klausimas: Kokia yra dabartinė žydų populiacija, palyginti su ta, kuri buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą?
A:Šiandien Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje vis dar yra nemažai bendruomenių, panašių į buvusias prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau daugelis šalių dėl nacistinės Vokietijos okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą prarado didžiąją dalį, jei ne visus žydų gyventojus, pvz.
