Howard Staunton
Hovardas Stauntonas (1810 m. - 1874 m. birželio 22 d.) - Anglijos šachmatų meistras. Nuo 1843 iki 1851 m. jis buvo stipriausias pasaulio šachmatininkas. p391 Šis įrašas paremtas jo 1843 m. mačo pergale prieš stipriausią Prancūzijos šachmatininką Sen-Amantą. Stauntonas buvo pagrindinis pirmojo tarptautinio šachmatų turnyro Londone 1851 m. organizatorius. Jis buvo surengtas siekiant prisidėti prie 1851 m. Hyde parke vykusios parodos minėjimo. Šie renginiai padėjo Londonui tapti pagrindiniu pasaulio šachmatų centru. Turnyro nugalėtojas Anderssenas buvo pripažintas stipriausiu pasaulio šachmatininku.
Nuo 1845 m. iki pat savo mirties 1874 m. Stauntonas vedė šachmatų skiltį laikraštyje "Illustrated London News". Nuo 1841 m. iki 1854 m. jis redagavo pirmąjį svarbų šachmatų žurnalą anglų kalba "Chess Player's Chronicle", p297. Jis laimėjo mačus su visais geriausiais ketvirtojo dešimtmečio žaidėjais.
"Jis parašė vertingų knygų, ypač 1847 m. "Šachmatininko vadovą", kuris... tapo standartiniu Anglijos klubų žaidėjų žinynu iki pat amžiaus pabaigos".
1847 m. jis pradėjo paralelinę Šekspyro tyrinėtojo karjerą. Silpna sveikata ir dvi rašytojo karjeros lėmė, kad po 1851 m. jis atsisakė varžybų šachmatais. 1858 m. bandyta surengti Stauntono ir Morfio mačą, tačiau jis žlugo. Morfio biografas teigė, kad Stauntonas suklaidino Morfį, siekdamas išvengti mačo, tačiau Stauntonas teigė, kad jis pasitraukė iš rimto žaidimo.
Stauntonas gerokai lenkė savo varžovus pozicinio (strateginio) žaidimo supratimu. Jo šachmatų straipsniai ir knygos buvo plačiai skaitomi ir skatino šachmatų plėtrą. Jo "Šachmatų žaidėjo vadovas" (1847 m.) kelis dešimtmečius buvo standartinis vadovėlis. Jis žaidė ir išpopuliarino du svarbiausius šiuolaikinius atidarymus - sicilietiškąją gynybą ir angliškąjį atidarymą. Savo laiku Stauntonas buvo prieštaringai vertinama asmenybė, o jo šachmatų rašiniai galėjo būti piktdžiugiški. Neabejotina, kad jis buvo svarbiausia XIX a. vidurio šachmatų pasaulio figūra. Jo knygos ir rašiniai laikraščiams bei žurnalams turėjo pasaulinę įtaką.
Gyvenimas
Apie jo ankstyvąjį gyvenimą nieko nežinoma. Net nežinoma, ar Hovardas Stauntonas buvo jo gimimo vardas. Stauntono gimimo liudijimas taip ir nebuvo rastas; jis teigė, kad gimė 1810 m. Jo tėvai ir gimimo vieta nežinomi.
1849 m. liepos 23 d. Stauntonas vedė Frances Carpenter Nethersole, kuri iš ankstesnės santuokos turėjo aštuonis vaikus.
1849 m. Natanielis Kukas užregistravo šachmatų rinkinio dizainą, o "Jaques" iš Londono gavo gamybos teises. Stauntonas reklamavo naująjį rinkinį savo šachmatų skiltyje "Illustrated London News", pabrėždamas, kad figūros yra lengvai atpažįstamos, labai stabilios ir gražios. Iš pradžių ant kiekvienos dėžutės etiketės rašalu pasirašė Stauntonas; vėliau jo parašas buvo atspausdintas ant Žako etiketės. Žakas jam mokėjo ne tik už parašą, bet ir už į "Illustrated London News" įdėtas žvakutes. Už kiekvieną parduotą rinkinį jis gaudavo honorarą. Dizainas išpopuliarėjo, o "Stauntono rašto" rinkiniai nuo to laiko yra varžybų standartas.
Pirmieji šachmatų žingsniai
Stauntonui buvo dvidešimt šešeri, kai jis rimtai susidomėjo šachmatais. 1838 m. jis sužaidė daug partijų su kapitonu Evansu, Evanso gambito išradėju, taip pat pralaimėjo partiją vokiečių šachmatų rašytojui Aaronui Alexandre'ui. Iki 1840 m. jis pakankamai patobulėjo, kad laimėtų mačą prieš vokiečių meistrą H. W. Popertą. Nuo 1840 m. gegužės iki gruodžio Stauntonas redagavo "New Court Gazette" šachmatų skiltį. Vėliau jis tapo žurnalo "British Miscellany" šachmatų redaktoriumi, o jo šachmatų skiltis išaugo į atskirą žurnalą "Chess Player's Chronicle", kuriam Stauntonas priklausė ir kurį redagavo iki šeštojo dešimtmečio pradžios.
1843 m. pradžioje Stauntonas laimėjo ilgą partiją prieš stiprų žaidėją Johną Cochrane'ą. Kiek vėliau tais pačiais metais Londone jis pralaimėjo trumpą mačą (2½-3½) prieš atvykusį prancūzą Saint-Amantą, kuris tuo metu buvo geriausias Prancūzijos žaidėjas.
Stauntonas metė iššūkį Saint-Amant'ui, kad šis sužaistų ilgesnį mačą Paryžiuje, kavinėje "Café de la Régence", už 100 svarų sterlingų statymą (šiandien tai atitinka maždaug 75 000 svarų sterlingų). Stauntonas į Paryžių savo padėjėjais pasiėmė Tomą Voralą (Thomas Worrall) ir Harį Vilsoną (Harry Wilson); tai pirmas žinomas atvejis, kai šachmatų mače buvo naudojami sekundantai. Stauntonas įgijo septynių partijų persvarą, bet vėliau sunkiai ją išlaikė, kol 1843 m. gruodį laimėjo mačą 13:8 (vienuolika pergalių, keturios lygiosios ir šeši pralaimėjimai).
Saint-Amant norėjo trečio mačo, bet Stauntonas iš pradžių nenorėjo, nes per antrąjį mačą jam sutriko širdies veikla. Po ilgų ir sunkių derybų, apie kurias jis pranešė "Chess Player's Chronicle", Stauntonas išvyko į Paryžių, ketindamas pradėti trečiąjį mačą 1844 m. spalį, tačiau keliaudamas susirgo plaučių uždegimu ir vos nemirė; mačas buvo atidėtas ir taip ir neįvyko.
Kai kurie šiuolaikiniai komentatoriai laiko Stauntoną faktiniu pasaulio čempionu po pergalės mače prieš Saint-Amantą, nors oficialiai šis titulas dar neegzistavo.
|
| |||||||||
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
|
|
|
|
|
|
|
| ||
|
| |||||||||
Angliškas atidarymas, taip pavadintas todėl, kad Stauntonas juo žaidė prieš Saint-Amantą.
1845 m. Stauntonas pradėjo rašyti šachmatų skiltį laikraštyje "Illustrated London News", kuri tapo įtakingiausia šachmatų skiltimi pasaulyje ir kurią jis tęsė visą likusį gyvenimą. Nors jo straipsniuose daugiausia dėmesio buvo skiriama žaidimui prie lentos, nemažai jų buvo skirti korespondenciniams šachmatams. Kai kuriuose iš jų entuziastingai sekė perspektyvių jaunuolių, tarp jų ir Polo Morfio, pažangą. Stauntonas "Illustrated London News" kas savaitę parašė daugiau kaip 1 400 straipsnių.
Pirmasis šachmatų mačas elektriniu telegrafu įvyko 1844 m. tarp Vašingtono ir Baltimorės. 1845 m. balandį Stauntonas ir kapitonas Kenedis nuvyko į Gosportą ir telegrafu sužaidė dvi partijas su grupe Londone. Stauntonas ilgą laiką domėjosi šiuo kelionės sunkumų sprendimu ir apie telegrafo partijas rašė laikraštyje "Illustrated London News". 1871 m. jo pranešime apie telegrafo mačą tarp Sidnėjaus ir Adelaidės buvo apskaičiuota, kad 74 ilgiausios partijos ėjimai iš viso įveikė 220 000 mylių (ne daug mažiau nei atstumas tarp Žemės ir Mėnulio).
1847 m. Stauntonas išleido savo garsiausią veikalą "Šachmatininko vadovas", kuris vis dar spausdinamas. Jame buvo daugiau kaip 300 puslapių pradžios analizės ir beveik 100 puslapių pabaigos žaidimo analizės. 1846 m. jis vis dar rado laiko dviem mačams, kuriuose nesunkiai nugalėjo du profesionalus.
Londonas 1851 m.
Stauntonas pasiūlė, o vėliau ėmėsi iniciatyvos organizuoti pirmąjį tarptautinį turnyrą 1851 m. Jis manė, kad 1851 m. Didžioji paroda suteiks unikalią galimybę, nes sunkumai, trukdę tarptautiniam dalyvavimui, gerokai sumažės.
Komitetas taip pat surengė Londono provincijos turnyrą kitiems Didžiosios Britanijos žaidėjams ir paskatino kai kuriuos dalyvius dalyvauti tarptautiniame turnyre, kad būtų surinktas reikiamas žaidėjų skaičius atkrintamajam turnyrui.
Turnyras buvo sėkmingas, tačiau asmeniškai Stauntonui teko nusivilti: antrajame etape jį išstūmė įtikinamai turnyrą laimėjęs Anderssenas, o atkrintamosiose varžybose dėl trečiosios vietos Stauntoną vos nenugalėjo Elijah Williamsas. Galbūt Stauntonas per daug įsitempė, nes buvo ir varžovas, ir organizacinio komiteto sekretorius. 1852 m. Stauntonas išleido knygą "Šachmatų turnyras" (The Chess Tournament), kurioje išsamiai aprašė pastangas, kurių prireikė Londono tarptautiniam turnyrui surengti, ir pateikė visas partijas su savo komentarais apie žaidimą.
Londono šachmatų klubas, nesutaręs su Stauntonu ir jo kolegomis, po mėnesio surengė turnyrą, kuriame dalyvavo įvairių šalių žaidėjai, kurių daugelis varžėsi Stauntono turnyre. Rezultatas buvo toks pat - laimėjo Anderssenas.
Šeštojo dešimtmečio viduryje Stauntonas gavo sutartį redaguoti Šekspyro tekstą. Šis leidimas dalimis pasirodė 1857-1860 m.; darbas buvo giriamas recenzijose.
Morfijus
Kol Stauntonas buvo užsiėmęs Šekspyro leidimu, jis gavo mandagų laišką iš Naujojo Orleano šachmatų klubo, kviečiantį jį į šį miestą žaisti su Paulu Morphy, kuris laimėjo pirmąjį Amerikos šachmatų kongresą. Stauntonas atsakė, dėkodamas klubui ir Morfiui "už garbę, kurią suteikėte pasirinkdami mane tokio čempiono varžovu". Stauntonas nurodė, kad jau kelerius metus nerungtyniavo ir dirbo šešias dienas per savaitę (redaguodamas Šekspyrą), todėl negalėjo keliauti per Atlantą žaisti mačo. Jis taip pat rašė "Illustrated London News", kad
"dėl sunkaus literatūrinio užsiėmimo buvo priverstas atsisakyti šachmatų žaidimo, tik retkarčiais pasimėgaudamas partija... Jei ponas Morfis, kurio meistriškumu mes labai žavimės, trokšta laimėti Europos šachmatų riterių gretas, jis turi pasinaudoti savo planuotu vizitu kitais metais; tada jis šioje šalyje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rusijoje sutiks daugybę čempionų, pasirengusių išbandyti ir pagerbti jo meistriškumą".
Šachmatų istorikas H. J. R. Murray'us rašė, kad Stauntono laišką ir straipsnį reikėjo suprasti kaip mandagų pasiūlymo atsisakymą, tačiau Morphy juos suprato kitaip, o viena iš pagrindinių jo vizito į Europą 1858 m. priežasčių buvo viltis sužaisti mačą su Stauntonu. p415.
1858 m. birželį atvykęs į Angliją Morfis nedelsdamas metė Stauntonui iššūkį. Iš pradžių Stauntonas atsisakė Morfio pasiūlymo, sakydamas, kad iššūkis atėjo per vėlai. Morfis neatsisakė derėtis ir ragino Stauntoną žaisti. Liepos pradžioje Stauntonas sutiko su sąlyga, kad jam bus duota laiko grįžti į praktiką ir kad jis sugebės visa tai atlikti nenutraukdamas sutarties dėl Šekspyro kūrinio publikavimo. Rugpjūčio pradžioje Morfis raštu paklausė Stauntono, kada galėtų įvykti mačas, o Stauntonas vėl paprašė atidėti mačą kelioms savaitėms. Prieš pat Stauntonui išvykstant iš Londono į Birmingemą, jo senas priešas Džordžas Volkeris (George Walker) išspausdino straipsnį, kuriame apkaltino jį bandymu atidėti mačą neribotam laikui, ir Stauntonas gavo dar vieną Morfio laišką, kuriame jis spaudė jį nurodyti mačo datą. Stauntonas ir Morfis susitiko Birmingeme ir po įtemptų diskusijų Stauntonas sutiko žaisti lapkričio pradžioje. Rugsėjo mėnesį laikraštis "Illustrated London News" išspausdino pagiriamąjį viso puslapio straipsnį apie Morfį ir pagiriamąjį paminėjimą šachmatų skiltyje. 1858 m. spalio 6 d. būdamas Paryžiuje Morfis parašė Stauntonui atvirą laišką, kuris taip pat buvo išplatintas keliuose leidiniuose ir kuriame Morfis skundėsi Stauntono elgesiu. Stauntonas atsakė spalio 9 d., dar kartą išdėstydamas sunkumus, su kuriais susidūrė, bet dabar nurodydamas juos kaip priežastis atšaukti mačą. Spalio 23 d. Stauntonas paskelbė visą savo atsakymą ir dalį Morfio atviro laiško kopijos. Pagrindinė kritika Stauntonui niekada nebuvo jo nesugebėjimas žaisti su Morfiu. Kaip laiške Morfiui rašė lordas Lyttletonas:
"Atsižvelgdamas į bendras bylos aplinkybes, manau, kad ponas Stauntonas visiškai pagrįstai atsisakė rungtynių... Negaliu nemanyti, kad... Ponas Stauntonas galėjo jums apie tai pasakyti gerokai anksčiau... Man atrodo akivaizdu... kad ponas Stauntonas davė jums visas priežastis manyti, kad jis bus pasirengęs žaisti rungtynes netrukus....".
Vėlesnis gyvenimas
Stauntonas iki pat savo mirties 1874 m. rašė šachmatų skiltį "Illustrated London News", entuziastingai sutikdamas naujus pasiekimus. 1860 m. jis išleido "Chess Praxis", 1847 m. išleisto veikalo "The Chess Player's Handbook" (Šachmatų žaidėjo vadovas) priedą. Naujojoje knygoje 168 puslapiai buvo skirti daugeliui Morfio partijų pristatyti ir amerikiečio žaidimui pagirti. Po penkerių metų Stauntonas išleido knygą "Didžiosios Anglijos mokyklos" (Great Schools of England, 1865), kurios pagrindinė tema - didžiųjų Anglijos valstybinių mokyklų istorija, tačiau joje taip pat buvo pateiktos pažangios idėjos: mokymasis gali būti sėkmingas tik tada, kai mokinys aktyviai domisi; reikia vengti kūno bausmių ir panaikinti muštynes. Didžiąją vėlesnio gyvenimo dalį jis skyrė rašymui apie Šekspyrą, tarp jų: 1864 m. išleido 1600 m. "Daug triukšmo dėl nieko" fotolitografinę reprodukciją, o 1866 m. - pirmąjį Šekspyro foliantą. Nuo 1872 m. iki pat mirties rašė straipsnius apie neįtariamus Šekspyro teksto sugadinimus, kuriuos skelbė nuo 1872 m. Visi šie darbai tuo metu buvo labai vertinami. Kai 1874 m. birželio 22 d. staiga mirė nuo širdies ligos, jis sėdėjo prie rašomojo stalo ir rašė vieną iš šių straipsnių. Tuo pat metu jis rašė ir savo paskutinę šachmatų knygą "Šachmatai: teorija ir praktika", kuri buvo išleista 1876 m. po mirties.
Dabar jo senojoje gyvenamojoje vietoje 117 Lansdowne Road, Londone, W11, kabo memorialinė lenta. 1997 m. virš jo kapo Kensal Green kapinėse Londone, kuris anksčiau buvo nepažymėtas ir apleistas, pastatytas paminklinis akmuo su šachmatų raitelio graviūra.
Paul Morphy
Adolfas Andersenas. Jis laimėjo 1851 m. Londono turnyrą ir Londono šachmatų klubo surengtas varžybas.
Didžiosios parodos priekinis įėjimas.
Ankstyvas Jaques Staunton šachmatų figūrų pavyzdys, sukurtas Nathanial Cook. Riterio galva buvo sukurta pagal Britų muziejuje esančio Partenono frizo dalį.
Stauntonas apie 1860 m. - vienintelė žinoma jo nuotrauka.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Hovardas Stauntonas?
A: Hovardas Stauntonas buvo anglų šachmatų meistras, kuris 1843-1851 m. buvo stipriausias pasaulio šachmatininkas.
K: Ką jis nuveikė 1845 metais?
A: 1845 m. jis pradėjo vesti šachmatų skiltį laikraštyje "Illustrated London News", kuri veikė iki pat jo mirties 1874 m.
K: Kas yra 1847 m. šachmatininko vadovas?
A: 1847 m. "Šachmatininko vadovas" - vertinga Stauntono parašyta knyga, kuri iki pat amžiaus pabaigos tapo standartiniu Anglijos klubų žaidėjų žinynu.
K: Kada jis pradėjo paralelinę Šekspyro tyrinėtojo karjerą?
A: 1847 m. jis pradėjo paralelinę Šekspyro tyrinėtojo karjerą.
K: Ką buvo bandoma organizuoti 1858 m.?
A.: 1858 m. buvo bandoma suorganizuoti Stauntono ir Morfio mačą, tačiau jis nepavyko.
K: Kaip Stauntonas prisidėjo prie šachmatų vystymosi?
A: Stauntonas prisidėjo prie šachmatų vystymosi rašydamas į laikraščius ir žurnalus, kurie turėjo pasaulinę įtaką, taip pat žaisdamas ir išpopuliarindamas du svarbius šiuolaikinius atidarymus - Sicilijos gynybą ir angliškąjį atidarymą.
