Hovardas Stauntonas (1810 m. - 1874 m. birželio 22 d.) buvo vienas žymiausių XIX a. anglų šachmatų meistrų, teorijų kūrėjų ir populiarintojų. Pagal to meto vertinimus jis buvo laikomas stipriausiu pasaulio šachmatininku nuo 1843 iki 1851 m., o šis statusas ypač remtas jo 1843 m. mačo pergale prieš Prancūzijos lyderį Sen-Amantą. p391 Stauntonas taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį rengiant pirmąjį tarptautinį šachmatų turnyrą Londone 1851 m., kuris buvo surengtas minint 1851 m. Hyde parke vykusią parodą. Šis turnyras prisidėjo prie to, kad Londonas tapo svarbiu pasaulio šachmatų centru, o turnyro nugalėjas Adolfas Anderssenas buvo pripažintas stipriausiu to meto šachmatininku.

Redaktoriaus ir apžvalgininko veikla

Nuo 1845 m. iki mirties 1874 m. Stauntonas vedė šachmatų skiltį laikraštyje "Illustrated London News", o anksčiau, 1841–1854 m., redagavo pirmąjį reikšmingą anglų kalba leistą šachmatų žurnalą "Chess Player's Chronicle". p297. Per šiuos metus jo straipsniai, partijų analizės ir komentarai smarkiai prisidėjo prie šachmatų populiarinimo ir teorijos plėtros Didžiojoje Britanijoje ir už jos ribų.

Žaidimo stilius ir teorinė įtaka

Stauntonas išsiskyrė pozicinio (strateginio) žaidimo supratimu. Jis pabrėždavo partijų planavimą, pėstininkų struktūrą ir figūrų aktyvumą, todėl daugelį varžovų pranoko būtent strateginėse ar pozicinėse situacijose. Jo knygos ir straipsniai buvo plačiai skaitomi ir tapo referencinėmis publikacijomis to meto šachmatininkams. 1847 m. išleistas jo vadovėlis "Šachmatininko vadovas" ilgą laiką buvo pagrindiniu anglų kalbos vadovėliu ir padėjo formuoti klubinių žaidėjų mokymąsi.

Stauntonas taip pat prisidėjo prie šiuolaikinių atidarymų populiarinimo: jis žaidė ir skatino sicilietiškąją gynybą bei angliškąjį atidarymą, kurie laikui bėgant tapo pagrindinėmis atidarymų sistemomis turnyriniame žaidime.

Stauntonas kaip organizatorius ir dizaineris

Be redaktoriaus ir žaidėjo vaidmens, Stauntonas aktyviai dalyvavo šachmatų bendruomenės organizaciniuose reikaluose. Jis buvo vienas iš pagrindinių asmenų, padėjusių įtvirtinti vieningus turnyrų ir klubų veiklos standartus. Taip pat su jo vardu siejamas emblematiškas šachmatų figūrų stilius — vadinamosios Stauntono figūrėlės — kurios tapo tarptautiniu stalinių šachmatų standartu ir yra naudojamos iki šiol (dėl autoriaus indėlio jos plačiai paplito per angliškus leidėjus ir klubus).

Šekspyro tyrimai, sveikata ir atsitraukimas nuo turnyrų

1847 m. Stauntonas pradėjo ir paralelinę literatūrinę veiklą — domėtis bei tyrinėti Šekspyrą ir su tuo susijusias literatūrines problemas. Sveikatos problemos kartu su intensyviomis redaktoriaus ir autoriaus pareigomis lėmė, kad po 1851 m. jis palaipsniui atsitraukė nuo aktyvių turnyrų. 1858 m. bandyta organizuoti jo ir Didžiosios Britanijos džiaugsmo — Paulio Morfio — mačą, tačiau derybos žlugo. Morfio biografai kaltino Stauntoną dėl vilkinimo ar net apgavystės, siekiant išvengti mačo, tuo tarpu Stauntonas teigė, kad jis jau buvo pasitraukęs iš rimto varžybinio žaidimo dėl sveikatos ir kitų įsipareigojimų.

Asmenybė ir paveldas

Stauntonas buvo kontraversiška figūra: jo rašiniai kartais buvo kandūs, o viešieji ginčai su kitais šachmatų veikėjais paliko aštrius atsiminimus. Nepaisant to, nekyla abejonių, kad jis buvo viena svarbiausių XIX a. vidurio asmenybių šachmatų pasaulyje. Jo knygos, laikraščių stulpeliai ir organizacinis darbas turėjo pasaulinę įtaką — tiek žaidimo teorijai, tiek šachmatų kultūros plėtrai. Stauntono indėlis — nuo žaidimo teorijos iki universalaus figūrėlių dizaino — išlieka svarbus iki šių dienų.