Intonacija: reikšmė, tipai ir pavyzdžiai kalbotyroje
Sužinokite intonacijos reikšmę, tipus ir aiškius pavyzdžius kalbotyroje — nuo kylamos/krintamos intonacijos iki tarptautinės transkripcijos ir analizės.
Kalbotyroje intonacija – tai kalboje vartojamų garsų aukščio (tono) kitimas sakinio ar frazės lygmenyje, kuris nenaudojamas atskiriems žodžiams distingtiškai atskirti (skirtingai nei garsų aukštis toninėse kalbose). Intonacija kartu su akcentu sudaro pagrindinius kalbinės prozodijos elementus.
Intonacijos funkcijos
Intonacija atlieka kelias svarbias funkcijas:
- Prasmės diferenciacija: paryškina, ar sakinys yra teiginys, klausimas ar prašymas.
- Diskurso organizavimas: žymi sakinių ribas, tęsinio ar užbaigimo signalus, pvz., ar kalbėtojas dar tęs mintį.
- Emocijų ir nuotaikos išraiška: gali reikšti nuostabą, ironiją, nepasitikėjimą, užuojautą ir kt.
- Fokuso ir informacijos struktūra: padeda išskirti naują arba kontrastuojamą informaciją.
Tipai
Paprastai skiriami šie intonacijos tipai:
- Kylanti intonacija – balso aukštis laikui bėgant didėja (tonas kyla).
- Krintanti intonacija – balso aukštis laikui bėgant mažėja (tonas krenta).
- Kylanti–krintanti intonacija – pirmiausia tonas kyla, vėliau krinta (pvz., išryškinimui ar emociniam efektui).
- Krintanti–kylanti intonacija – pradžioje tonas krinta, po to kyla (pvz., perduodant abejonę arba prašymą patvirtinimo).
Taigi, priešingai nei klaidingai pateikta formuluotė, „kylanti“ reiškia nuolatinį kilimą, „krintanti“ – nuolatinį kritimą; o kombinacinės formos susideda iš šių komponentų seka (pirma kyla, paskui krinta arba atvirkščiai).
Intonacija ir toninės kalbos
Visose netoninėse kalbose garsų aukštis vartojamas semantiškai sakinio lygmenyje – pavyzdžiui, norint pabrėžti, išreikšti nuostabą ar ironiją arba suformuluoti klausimą. Tačiau toninės kalbos (pvz., kinų ar hausų) be intonacijos taip pat naudoja garsų aukštį žodžiams atskirti – t. y. aukštis ar jo kitimas gali keisti žodžio leksinę reikšmę.
Pavyzdžiai ir regionalūs skirtumai
Klasikinis intonacijos pavyzdys – skirtumas tarp klausimo ir teiginio. Pavyzdžiui, šiaurės rytų Amerikos anglų kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų (Hirst & DiCristo, eds. 1998), paprastai yra kylanti intonacija echo arba deklaratyviniams klausimams (pvz., „He found it on the street?“) ir krintanti intonacija wh- klausimams („Where did he find it?“) bei aiškiems teiginiams („He found it on the street.“). Taip arba ne klausimai dažnai turi kylančią galūnę, bet tai nėra universalu – kai kuriose kalbose galūnės santykis priešingas: teiginių pabaigoje gali kilti, o klausimų – kristi (pvz., čikasaw, kalaallisut).
Dialektiniai skirtumai gali būti dideli: Britų ir airių anglų kalbų dialektai skiriasi intonacijos modeliais – pavyzdžiui, kai kuriuose Belfasto dialektuose daugelio teiginių galūnė kyla, o kai kuriuose Lidso dialektuose dauguma klausimų krinta.
Tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA) ir žymėjimas
Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje kylanti ir krintanti intonacija dažnai žymima specialiomis rodyklėmis: kylanti rodyklė ↗ arba žymima iš kairės į dešinę, o krintanti ↘ – iš kairės į dešinę. Tai leidžia žymėti intonacijos kontūrus tiek kaip skiemens dalį, tiek atskirai, kai intonacija apima didesnį teksto vienetą.
Jis rado jį gatvėje?
[ hiː ˈfaʊnd ɪt | ɒn ðə ˈˈˈstɹiːt ‖ ]
Čia didėjantis gatvės aukštis rodo, kad klausimas priklauso nuo to, kur jis jį rado (lokalizacinis klausimas), o ne nuo to, ar jis jį rado apskritai.
Taip, jis rado jį gatvėje.
[↘ˈjɛs ‖ hi ˈfaʊnd ɪt | ɒn ðə ↘ˈstɹiːt ‖ ]
Kaip jums pavyko pabėgti?
[ˈˈhaʊ dɪdjuː | ˈɛvɚ | ɨ↘ˈˈskeɪp ‖ ]
Čia, kaip įprasta wh- klausimams, klausiamojo žodžio intonacija yra kylanti ar neutrali, o klausimo pabaigoje – krintanti (užbaigimas).
Pastabos apie analizę ir terminus
Kalbinėje analizuojant intonaciją dažnai vartojami terminai nuclear tone (branduolio tonas), boundary tone (ribinis tonas) ir pitch accent (tono akcentas) – jie padeda aprašyti, kur sakinio intonacijos kontūre atsiranda informacijos žymenys. Intonacijos modeliai yra kultūriškai ir dialektaliai kintantys, juos lemia tiek fonetinės, tiek diskurso taisyklės.
Išvados
Intonacija yra esminis priebalsės ir balsės aukščio panaudojimo aspektas sakinio lygmenyje, leidžiantis perduoti pragmatišką informaciją (klausimas, teiginys, nuotaika, užbaigimas ir pan.). Jos raiška ir taisyklės priklauso nuo kalbos tipo (toninė vs netoninė), dialekto bei kalbinio konteksto.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra intonacija?
A: Intonacija - tai garsų aukščio kitimas kalbant, kuris nenaudojamas žodžiams atskirti.
K: Kuo intonacija skiriasi nuo tono?
A: Tonas naudojamas žodžiams atskirti, o intonacija - ne.
K: Kokie yra du pagrindiniai kalbinės prozodijos elementai?
A: Du pagrindiniai kalbinės prozodijos elementai yra intonacija ir akcentas.
K: Kaip kalbos semantiškai naudoja garso aukštį?
A: Kalbos semantiškai naudoja garso aukštį, norėdamos pabrėžti, išreikšti nuostabą ar ironiją arba pateikti klausimą.
K: Ką reiškia kylanti intonacija?
A.: Kylanti intonacija reiškia, kad laikui bėgant balso aukštis didėja.
Kylanti intonacija krenta, paskui kyla, o kylanti intonacija kyla, paskui krenta.
K: Kaip tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje galima nurodyti visuotines kylančias ir krintančias intonacijas?
A: Visuotines kylančias ir krintančias intonacijas galima nurodyti įstriža rodykle, atitinkamai kylančia iš kairės į dešinę [] ir krintančia iš kairės į dešinę [↘].
Ieškoti