Labirintodontas – terminas, kuriuo tradiciškai apibūdindavo tam tikras iškastines amfibijas (žr. ir iškastinės). Nors ši sąvoka jau nėra oficialus taksonomijos terminas, ji vis dar vartojama kaip apibendrintas evoliucinis laipsnis arba praktiškas žymėjimas senovinėms tetrapodų grupėms. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos – labirintas (labirintas) ir dont (dantis), nes jų dantys kryžminėje skerspjūvio struktūroje primena labirintą.

Ypatybės

Labirintodontai buvo įvairių dydžių ir formų, bet turi keletą dažnai pasikartojančių bruožų:

  • „Labirintinis“ danties audinys: danties dentino ir emalio sluoksnių įlinkiai ir sudėtingas išsidėstymas – tai būdingas bruožas, matomas danties skerspjūvyje.
  • Kaukolės stogas ir dermalinė plokštelė: dažnai labai sutvirtinta kaukolė su plačiu, plokščiu stogu, gausiai išaugusiais dermaliniais kaulais; todėl senesnis pavadinimas kartais buvo „Stegocephalia“ (liet. „dangčiausia galva“).
  • Sudėtingi slanksteliai: slankstelių sandara būdavo sudėtinga (pvz., atskiri intercentrum ir pleurocentrum elementai), kas kardinaliai skyrėsi nuo kai kurių vėlesnių reptiliomorfų.
  • Osmos ir jutimo sistemos: dauguma rūšių turėjo otinį įdubimą (otic notch) ir lateralinių linijų kanalus – požymius, susijusius su gyvenimu vandenyje arba daline vandenine ekologija.
  • Kūno dydžiai ir ekologija: nuo mažų, greit judančių formų iki didelių vandens plėšrūnų (kai kurie pasiekdavo keletą metrų); dauguma gyveno gėluose vandenyse ir buvo žuvų bei kitų bestuburių plėšrūnai.

Klasifikacija ir evoliucinė reikšmė

Terminas Labyrinthodontia nėra vienas monofiletinis kladas – jis apima polifiletines arba parafiletines grupes, todėl šiuolaikinėje klasifikacijoje jis buvo palaipsniui pakeistas tikslesniais taksonominiais terminais. Tradiciškai į plačią „labirintodontų“ sąvoką buvo įtraukiami tokie laipsniai kaip temnospondilai ir įvairūs reptiliomorfai (kartais vadinami anthracosauriais). Vietoje plataus „labirintodonto“ rėmo dabar dažniau vartojami atskiri, filogenetiškai apibrėžti vienetai.

Laikotarpis ir paplitimas

Labirintodontai buvo ypač gausūs nuo vėlyvojo devono (apie prieš ~370 mln. metų) iki triaso eros (maždaug prieš 250–200 mln. metų). Dauguma tradicinių grupių išnyko triaso metu arba netrukus po jo, nors pavienės giminės ir linijos ilgėjo skirtingai. Fosilijos rastos daugelyje žemyno regionų – Europoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Australijoje – kas rodo plačią ekologinę adaptaciją.

Fosilijos ir pavyzdžiai

Iškastinės liekanos – kaukolės, dantų fragmentai, slanksteliai ir kartais pilnos skeletinės liekanos – leidžia rekonstruoti šių gyvūnų morfologiją ir gyvenimo būdą. Tradiciškai tarp gerai žinomų formų dažnai minima tokie genčiai kaip Eryops ar Mastodonsaurus (stambesni temnospondilai) bei ankstyvieji tetrapodai, kurie istoriniu požiūriu siejami su „labirintodontų“ sąvoka.

Reikšmė mokslui

Labirintodontų tyrimai yra svarbūs norint suprasti perėjimą nuo žuvims panašių stuburinių prie pilnai sausumos tetrapodų: jų kaukolės, galūnių ir slankstelių struktūros atskleidžia tarpinio etapo morfologiją ir ekologines adaptacijas. Dantų „labirintinė“ struktūra yra naudingas diagnostinis požymis, leidžiantis identifikuoti fosilijas ir rekonstruoti maitinimosi būdus.

Trumpai tariant, terminas „labirintodontai“ gerai atspindi istorinį supratimą apie tam tikras senovines amfibijas ir jų artimas formas, tačiau šiuolaikinė filogenetika siekia jas suskirstyti į aiškesnes, evoliuciškai pagrįstas grupes.