Žemės teisė (lex terrae): apibrėžimas, istorija ir reikšmė
Žemės teisė (lot. lex terrae) yra teisinis terminas, nusakantis tautos ar regiono galiojančių teisės normų visumą. Tai apima ne tik rašytinius įstatymus, bet ir vietines teismų praktikas, papročius bei kitus teisės šaltinius, kurių pagrindu sprendžiami teisminiai ginčai šalyje ar regione.
Istorinis kilmė
Terminas pirmą kartą pasirodė viduramžių šaltiniuose, ypač Magna Carta, kurioje lotyniškas posakis „per legem terrae“ (per žemės teisę) vartotas gindamas asmens teises prieš savavališką valdžios veiksmą. Tuo metu karalystės teisė – kaip vietinė, paprotinė ir teismų formuojama teisė – skyrėsi nuo romėnų teisės arba civilinės teisės, kuri remiasi sistemingu romėniškos teisės ir kodeksų paveldu.
Teisinė reikšmė ir modernus vartojimas
Anglų teisės tradicijoje lex terrae reiškė „teisę karalystės“ arba „teisę žemėje“ – t. y. taisykles, kurias taiko vietos teismai; tai artima šiandieniniam sąvokų skirtumui tarp įstatymų (statute law) ir bendrosios teisės (common law). Terminas taip pat atsiranda ir šiuolaikinėse konstitucinėse nuostatose: Jungtinėse Amerikos Valstijose, pavyzdžiui, Konstitucijoje skelbiama, kad ji ir federaliniai įstatymai yra „aukščiausiasis šalies įstatymas“ – angl. „supreme Law of the Land“. Susijusi koncepcija yra ir tinkamas teismo procesas (due process), kurio sąvoka kilusi iš tos pačios idėjos, kad visi turi teisę į teisėtą ir nuoseklų teisinį reguliavimą.
Praktiniai aspektai
- Teismų vaidmuo: teismai interpretuoja ir taiko lex terrae, formuodami precedentus ir užpildydami spragas teisės sistemoje.
- Konstitucinis prioritetas: lex terrae gali būti suprantama kaip nacionalinė teisė, tačiau konstitucija dažnai turi aukštesnę reikšmę; taip pat tarptautinės sutartys ar suverenios organizacijos teisė (pvz., ES teisė) gali turėti įtakos jos taikymui.
- Skirtumai tarp teisynų: bendrosios teisės valstybėse (common law) lex terrae labiau grindžiama teismų praktika ir papročiais, o civilinės teisės valstybėse – rašytiniais kodeksais.
Reikšmė šiandien
Nors pats lotyniškas terminas lex terrae kasdienėje kalboje vartojamas retai, jo pagrindinė mintis – teisės sistemos teritorinis ir institucinis pagrindas – išlieka svarbi. Ji padeda suprasti, kas yra galiojantys teisės šaltiniai tam tikroje jurisdikcijoje, kaip saugomos asmens teisės per procesinius garantus ir kaip susidoroja konfliktai tarp vidaus teisės bei tarptautinių ar suverenių teisės aktų.
Istorija
Nors Magna Carta pirmą kartą pavartojo šį terminą, iš tikrųjų jis tapo šalies įstatymu tik valdant Edvardui I. Jis tapo glaudžiai susijęs su kita fraze, kuri padėjo apibrėžti šalies teisę - "tinkamas teismo procesas". Valdant Edvardui II 1354 m. priimtame Subjektų laisvės akte (Liberty of Subjects Act) buvo teigiama:
| " | Nė vienas žmogus, nepriklausomai nuo jo turto ar būklės, negali būti išvarytas iš žemės ar nuomos, nei suimtas, nei įkalintas, nei atiminėjamas, nei nužudytas, nei nubaustas mirties bausme, jei prieš jį nebuvo pradėtas teisminis procesas. | " |
Anglijoje ir toliau galiojo žemės teisė ir Subjektų laisvės įstatymas. Abu jie buvo naudojami kolonijinėse chartijose ir bendrojoje teisėje. Jie tapo JAV įstatymų dalimi po to, kai 1776 m. Amerikos kolonijos paskelbė nepriklausomybę nuo Anglijos.
