Max und Moritz (Maksas ir Moricas) — Wilhelmo Buscho septynios išdaigos
„Maksas ir Moricas“ (Max und Moritz) — Wilhelmo Buscho klasikinės septynios išdaigos: juokingos, aštrokos ir su moralu — XIX a. satyra apie vaikų išdaigas ir jų pasekmes.
Maksas ir Moricas (vok. Max und Moritz) — tai humoristinė iliustruota istorija apie du neklaužadas berniukus, parašyta ir iliustruota Wilhelmo Buscho. Knyga pirmą kartą išleista 1865 m. ir nuo tada išliko viena žymiausių bei labiausiai skaitytojų mylimų XIX a. vokiečių vaikų literatūros kūrinių. Ji ypač populiari Vokietijoje, bet sulaukė ir tarptautinio pripažinimo — buvo išversta į daugelį kalbų.
Apie autorių ir formą
Wilhelmas Buschas buvo tiek dailininkas, tiek rašytojas (1832–1908). Jis kūrė trumpas, eiliuotas pasakas, kurias papildydavo vaizduojamieji piešiniai. Buschas atrado aiškų ryšį tarp teksto ir vaizdo: eilėraštis ir seka piešinių sudaro vientisą pasakojimą. Maksas ir Moricas parašyti kaip eilėraštis ir iliustruoti nuosekliais juodraščiais — dėl to kūrinys dažnai vadinamas vienu iš komiksų žanro pirmtakų.
Siužetas ir moralė
Knyga susideda iš septynių atskirų išdaigų (vok. „sieben Streiche“), kurias vykdo du berniukai. Kiekviena išdaiga vaizduojama trumpose eiliuotose skiltelėse su iliustracijomis, o pasakojimas dažnai baigiasi netikėta arba griežta pasekme. Veiksmas ir personažai vaizduoja kaimišką arba smulkaus miestelio aplinką XIX a. Europoje. Pagal to meto moralės normas, XIX a. rašytojai dažnai pabrėždavo, kad už blogą elgesį turi sekti bausmė — todėl paskutinėse istorijos dalyse Mokytojo ar kaimynų reakcija į berniukų išdaigas yra aiški moralinė pamoka. Todėl sakoma, jog septynios istorijos turi aiškią moralu.
Baigtis
Skaitant klasikinius leidimus, paskutinė išdaiga baigiasi tragikomiškai — berniukai pagaunami ir jų laukia rimta, liūdna bausmė (knygos pabaigoje jie patenka į nemalonias pasekmes). Toks griežtas užbaigimas atspindi to meto literatūrines normas, kai vaikams skiriami tokie pasakojimai kaip pamoka apie elgesio ribas.
Įtaka ir kritika
Wilhelmo Buscho kūrinys turėjo didelę įtaką vėlesnei iliustruotos pasakos ir komikso raidai. Išradingi piešiniai, satyrinis požiūris į smulkų kasdieninį gyvenimą ir ritmingas, skambus tekstas padarė kūrinį lengvai įsimenamu ir daugkartiniams perleidimams palankiu. Nors daugeliui skaitytojų istorija atrodo linksmąja ir išmoninga, šiuolaikinėje perspektyvoje kai kurie pripažįsta kūrinio elementus kaip žiauresnius ar morališkai abejotinus — ypač sprendimą berniukus pavaizduoti patenkančius į rimtą pavojų kaip bausmę už jų išdaigas.
Vertimai ir adaptacijos
Maksas ir Moricas buvo versti į daugelį kalbų ir adaptuoti įvairioms medijoms: teatro pastatymams, animacijoms, iliustruotiems leidimams ir net muzikiniams ar sceniniams interpretacijoms. Dėl savo trumpų epizodų ir ryškių vaizdų kūrinys futboluoja tarp vaikų literatūros, satyros ir vizualiosios pasakos tradicijos.
Ši trumpa apžvalga pateikia pagrindines žinias apie knygą ir jos reikšmę. Jei norite, galiu pridėti trumpą kiekvienos iš septynių išdaigų santrauką arba pateikti informaciją apie konkrečius leidimus, vertimus ar lietuviškas adaptacijas.
Maksas ir Moricas
Septynios istorijos
Pirmoje istorijoje berniukai suriša duonos gabalėlius ant virvutės ir padeda juos ten, kur sena moteris, našlė Bolte, laiko vištas. Kiekviena višta bando praryti po gabalėlį duonos, bet šis jai užstringa gerklėje, todėl ji pakimba ant medžio ir miršta.
Antroje istorijoje vis dar verkianti našlė Boltė nusprendžia, kad gali iškepti vištas. Berniukai pasiima meškeres, užlipa ant stogo ir meškerėmis ištraukia kepančias vištas. Našlė Boltė pamato, kad vištos dingo, galvoja, kad jas suėdė jos šuniukas, ir vargšą šunelį sumuša.
Trečiajame pasakojime jie paima pjūklą ir padaro skylę mažame mediniame tilte prie siuvėjo namo. Jie šaukia ant siuvėjo, vadina jį vardais. Jis supyksta ir išbėga laukan, tiltelis lūžta ir jis įkrenta į upelį. Jį išgelbsti dvi skrendančios žąsys. Jam baisiai skauda pilvą, bet žmona uždeda karštą lygintuvą ant pilvo ir jis pasijunta geriau.
Ketvirtajame pasakojime berniukai į mokyklos direktoriaus pypkę įkišo šaunamųjų miltelių, kai jis buvo bažnyčioje. Kai jis užsidega pypkę, įvyksta sprogimas.
Penktoje istorijoje berniukai renka vabalus ir deda juos po dėdės lovos čiužiniu. Vidury nakties, kai dėdė miega, vabalai užlipa ant jo. Jis pabunda ir kovoja su jais tol, kol visus juos išžudo.
Šeštojoje istorijoje berniukai bando pavogti iš kepyklos prekečių (vokiškų bandelių), bet jos įkrenta į tešlos vonią. Atėjęs kepėjas juos randa. Jis iškepa juos krosnyje, bet kai jie ištraukiami, jie suvalgo tešlą ir pabėga.
Septintame pasakojime berniukai išpjovė skylę ūkininko maišuose. Kai malūnininkas pakelia vieną iš šių maišų, jis supranta, kad grūdai išsiliejo. Jis pamato berniukus, įdeda juos į maišą ir nuneša į malūną, kur malūnininkas juos sumala į kukurūzus ir jais šeria savo antis.
Kelne esanti statulėlė, vaizduojanti šuoliukus žaidžiančius Maksą ir Moricą
Ieškoti