Mongolų raštas – vertikali rašto sistema: kilmė, ypatybės ir istorija

Mongolų raštas: unikali vertikali rašto sistema — kilmė, ypatybės ir istorija. Sužinokite apie raidžių evoliuciją, kultūrinį vaidmenį ir atgaivinimo iššūkius.

Mongoliškas raštas buvo pirmoji rašto sistema, naudota mongolų kalbai užrašyti. Tai kursyvinė rašymo sistema – raidės vienoje žodyje liečiasi tarpusavyje ir kiekviena raidė turi skirtingą formą, priklausomai nuo to, ar ji rašoma žodžio pradžioje, viduryje ar pabaigoje (panašiai kaip arabų abėcėlėje). Mongolų raštas yra vertikalus: jį rašo iš viršaus į apačią, o stulpeliai išsidėsto iš kairės į dešinę, todėl šiuo požiūriu jis yra unikalesnis tarp pasaulio vertikaliųjų sistemų. Tradicinės kinų ir korėjiečių vertikaliosios sistemos taip pat rašomos iš viršaus į apačią, tačiau jų stulpeliai istoriniu būdu išsidėstydavo iš dešinės į kairę.

Kilmė ir paverstinimas

Manoma, kad mongolų raštas kilo iš senosios uigūrų (old Uyghur) abėcėlės, kuri savo ruožtu yra kilusi iš sogo­dų ir aramėjų šaknų. 1208 m. Čingischanas pagavo uigūrų raštininką Tatarą‑Tongą ir liepė perkurti jo gimtosios abėcėlės raidyną, kad būtų galima užrašyti mongolų kalbą. Pradinis sprendimas buvo praktiškas — uigūrų raštas jau buvo kursyvinis ir vertikalus — tačiau jis nebuvo visiškai pritaikytas mongolų kalbos fonetikai. Dėl to vėlesniais amžiais rašto sistemą teko adaptuoti: atsirado naujos raidžių formos, ženklinami balsiai ir pritaikyti poslinkiai bei diakritikai, kad tiksliau atspindėtų mongolų žodžių garsą.

Ypatybės

• Vertikalumas: vienas iš svarbiausių bruožų — rašymas iš viršaus į apačią, stulpeliai slenka iš kairės į dešinę.
• Kursyvumas ir posicinės formos: raidės jungiasi, o kiekviena raidė keičia formą pagal savo vietą žodyje (pradžia, vidurys, pabaiga).
• Skirtumai nuo lotyniškų ir kirilicos sistemų: mongolų raštas nėra fonetinis vienas‑vienam su šiuolaikinėmis transkripcijomis; tam tikri garsai reikalauja papildomų ženklų arba istorinių sprendimų.
• Adaptacijos kitiems kalboms: šia sistema buvo ir yra užrašomos ne tik pagrindinė mongolų kalba, bet ir keli mongolų bei tungustų kalbų atmainos, pavyzdžiui buriatų, kalmukų, oiratų, taip pat kai kurios mandžiūrų ir sibe variacijos.

Istorija ir šakos

Mongolų raštas plačiai naudojamas per Mongolų imperijos laikotarpį administracijoje, leidiniuose ir tente. Iš jo kilusios keletas vietinių modifikacijų:

• Oiratų (vakarinės mongolų grupės) Clear Script (Todo) — XVII a. sukurta Zaja Panditos siekiant tiksliau atvaizduoti oiratų kalbos garsus.
• Mandžiūrių raštas (manchu) — taip pat kilęs iš mongolų rašto, tačiau vėliau vystė savitą formą, pritaikytą tungusų kalboms.
• Buriatų ir kalmukų variacijos — regioniniai modifikatai, kuriuose kartais skirtingai žymimi balsiai ar tam tikri priebalsiai.

XX a. ir šiuolaikinė padėtis

XX a. viduryje, vykstant politiniams pokyčiams, rašto padėtis pasikeitė. 1941 m., praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai Mongolija tapo komunistine valstybe, Mongolijos lygiuose buvo priimtas sprendimas pereiti prie kirilicos, daugiausia dėl komunistinės sąjungininkės Sovietų Sąjungos įtakos ir siekio supaprastinti rašto mokymą bei administraciją. Po sovietmečio žlugimo ir 1990–1992 m. politinių permainų nepriklausomoje Mongolijoje ėmė rastis iniciatyvos atgaivinti tradicinį raštą: jis vėl buvo pradėtas dėstyti mokyklose ir suteikta teisė naudoti jį oficialiuose dokumentuose šalia kirilicos. Vis dėlto kasdienėje praktikoje kirilica išliko dominuojanti dėl kelių priežasčių:

• ilgos sovietinės kirilicos mokymo tradicijos ir didesnis gyventojų procentas, mokantis skaityti kirilica;
• resursų ir biudžeto trūkumas tradicinio rašto mokymui bei dalyvavimui atnaujinant mokymo programas;
• pradžioje sunkumai rašant tradiciškai kompiuteriu ir įvedimo įrangoje (techninis atitikmuo, tinkami šriftai, sudėtingas formavimas vertikaliam rašymui).

Tuo tarpu Kinijos autonominiame Vidinės Mongolijos regione tradicinis mongolų raštas tebėra plačiausiai naudojamas rašant mongolų kalba: dauguma etninių mongolų ten nemoka kirilicos ir skaito tik mongolų rašmenimis.

Technologiniai iššūkiai ir atgimimas

Skaitmeninėje eroje rašymo sistema susidūrė su techniniais iššūkiais. Nors Unicode jau apima Mongolian bloką ir ši sistema palaikoma daugelyje operacinių sistemų bei naršyklių, tikslus vertikalaus kursyvinio rašto išrenderinimas reikalauja pažangios šrifto technologijos (OpenType features) ir specifinių redagavimo įrankių. Per pastaruosius du dešimtmečius situacija žymiai pagerėjo: atsirado specialūs šriftai, įdiegti įvesties metodai ir mokymo priemonės, todėl atgaivinimas kultūriniu bei edukaciniu lygiu tampa realesnis.

Kultūrinė reikšmė

Mongoliškas raštas yra ne tik kalbos užrašymo priemonė, bet ir svarbi mongolų tautinės tapatybės dalis. Jis siejamas su istorija, literatūra, budistine ir administracine tradicija. Daug kultūrinių iniciatyvų ir mokymo programų skatina jaunimą mokytis tradicinio rašto, o spauda, knygos bei dailės projektai prisideda prie jo matomumo šiuolaikinėje visuomenėje.

Apibendrinant: mongolų raštas yra istoriškai reikšminga ir fonetiškai įdomi kursyvinė vertikali sistema, kilusi iš uigūrų rašto. Nors per XX a. vidurį nepriklausomoje Mongolijoje kirilica tapo dominuojanti dėl politinių ir praktinių priežasčių, tradicinis raštas išlieka svarbus Vidinėje Mongolijoje ir pastaraisiais dešimtmečiais patiria atgimimą tiek kultūriškai, tiek technologiškai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip rašoma mongolų kalba?

K: Kokiomis kalbomis rašoma mongolų kalba?

K: Kaip Čingischanas paveikė mongolų rašto raidą?

K: Kodėl Mongolija priėmė kirilicą?

K: Ar kirilica šiandien yra labiau paplitusi nei tradicinis mongolų raštas?

K: Ar Vidinėje Mongolijoje naudojami abu raštai, ar tik vienas?

Paieška pagal raidę