Mycobacterium (mikobakterijos): apibrėžimas, tuberkuliozė ir gydymas
Mycobacterium - tai bakterijų gentis, kurioje yra apie 100 rūšių. Šiai genčiai priklauso patogenai, sukeliantys sunkias žinduolių ligas, įskaitant tuberkuliozę (Mycobacterium tuberculosis) ir raupus (Mycobacterium leprae).
Biologinės savybės
Mikobakterijos turi unikalią ląstelės sienelę, turinčią ilgų grandinių miokolinių rūgščių (mycolic acids), todėl jos yra atsparios daugeliui įprastų cheminių ir biologinių poveikių. Dėl šios struktūros jos yra rūgščiui atsparios (acid-fast) — tai matoma specialiuose dažymo būduose, pvz., Ziehl–Neelsen metode. Mikobakterijos dažnai auga lėtai (kai kurios rūšys žymiai lėčiau nei tipinės bakterijos) ir gali išlikti ilgą laiką aplinkoje arba šeimininko ląstelėse.
Intraceliulinis gyvenimo būdas: daugelis mikobakterijų išgyvena ir dauginasi makrofaguose, sukelia granulomų formavimąsi — imuninį atsaką, kuriame bakterijos gali likti latentinės (pasyvios) daugelį metų.
Įvairios rūšys ir jų reikšmė
Be M. tuberculosis ir M. leprae, genčiai priklauso daugybė ne-tuberkuliozinių mikobakterijų (NTM), pavyzdžiui, M. avium komplekso, M. kansasii ir kt., kurios gali sukelti plaučių, odos ar minkštųjų audinių infekcijas, ypač imunosupresuotiems asmenims. Kai kurios rūšys yra aplinkos mikroorganizmai, randami dirvoje, vandenyje ir vandens sistemose.
Transmisija, latentinė infekcija ir klinika
Transmisija: tuberkuliozė paprastai plinta oro lašeliniu būdu, kai užsikrėtęs asmuo kosėja ar čiaudi. Raupsai perduodami artimo kontakto metu, bet jų plitimo mechanizmas skiriasi.
Latentinė infekcija: daug žmonių pasaulyje yra užsikrėtę M. tuberculosis be klinikinių požymių — organizme bakterijos yra neaktyvios, bet gali reaktivuotis, jei silpsta imunitetas.
Klinika: aktyvi plaučių tuberkuliozė pasireiškia kosuliu (dažnai su skrepliais ar krauju), karščiavimu, naktiniu prakaitavimu, svorio kritimu ir silpnumu. NTM infekcijos simptomai priklauso nuo pažeistos vietos — gali būti odos, minkštųjų audinių, plaučių arba sisteminės infekcijos požymių.
Diagnozė
Diagnozė remiasi keliomis metodikomis:
- Mikroskopija: rūgščiojo dažymo (Ziehl–Neelsen) tepinėliai, kur matyti rūgščiui atsparios bacilos.
- Skreplių ar audinių kultūra: kultivavimas specialiomis terpėmis — tai jautriausias metodas, bet užtrunka dėl lėto augimo.
- Molekuliniai testai: PCR metodai greitai aptinka M. tuberculosis DNR ir gali nustatyti atsparumo žymes.
- Imuniniai testai: tuberkulino odos testas (Mantoux) ir interferono-gama išsiskyrimo testai (IGRA) padeda aptikti latentines infekcijas.
Gydymas
Mikobakterines infekcijas dažnai sunku gydyti dėl jų ląstelės sienelės, intraceliulinio gyvenimo būdo ir lėto augimo. Efektyvus gydymas dažniausiai reiškia kombinaciją kelių antibiotikų ir ilgesnį gydymo kursą.
- Tuberkuliozė: gydoma daugiavaikščių (kombinuotų) vaistų schemomis, kurios tradiciškai apima izoniazidą, rifampiciną, etambutolą ir pirazinamidą pradinei fazei. Gydymo trukmė paprastai yra bent 6 mėnesiai, priklausomai nuo ligos stadijos ir jautrumo.
- Ne-tuberkuliozinės mikobakterijos: gydymas parenkamas pagal rūšį ir jos jautrumą antibiotikams; dažnai naudojami makrolidai (pvz., klaritromicinas), rifamicinų grupės vaistai ir kiti preparatai.
- Atsparios formos: atsiranda antibiotikams atsparių padermių, pvz., MDR (atsparios izoniazidui ir rifampicinui) ir XDR (plačiai atsparios) tuberkuliozės formos, kurios reikalauja ilgesnio ir sudėtingesnio gydymo naudojant vaistus su daugiau šalutinių poveikių.
Prevencija
Prevencijos priemonės apima:
- skiepijimą: BCG vakcina kai kuriose šalyse naudojama prieš tuberkuliozę (dažniau vaikams); jos apsauga nuo plaučių tuberkuliozės suaugusiesiems yra ribota, bet apsaugo nuo sunkių ligos formų vaikystėje;
- infekcijos kontrolę: tinkama patalpų ventiliacija, kaukių naudojimas rizikos aplinkoje, ankstyva ligonių diagnostika ir gydymas;
- kontaktų ištyrimą: sergančiųjų artimųjų testavimas ir, esant reikalui, profilaktinis gydymas latentinei infekcijai.
Pastabos apie atsparumą ir aplinką
Dėl unikalios ląstelės sienelės mikobakterijos yra natūraliai atsparios daugeliui ląstelės sienelę ardančių antibiotikų, pavyzdžiui, penicilinui, ir gali ištverti rūgščių, šarmų, ploviklių, oksidacinių sprogimų ir komplemento lizės poveikį. Dauguma mikobakterijų yra jautrios vaistams, tokiems kaip klaritromicinas ir rifampicinas, tačiau dėl selekcijos atsiranda atsparių padermių, todėl gydymas turi būti pagrįstas jautrumo tyrimais.
Mikobakterijos gali kolonizuoti savo šeimininkus be jokių neigiamų požymių. Daug žmonių visame pasaulyje yra užsikrėtę M. tuberculosis infekcija, nerodydami jokių jos požymių — tai vadinama latentine tuberkulioze.
Graikiškas priešdėlis myco reiškia "grybas". Kai jos kultivuojamos skysčių paviršiuje, mikobakterijų augimas panašus į pelėsių, tam tikros rūšies grybų, augimą.
M. tuberculosis kultūros vaizdas iš arti. Į putas panašios dėmės yra tipiškas šių bakterijų augimo modelis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra mikobakterija?
A: Mycobacterium yra bakterijų gentis, kurioje yra apie 190 rūšių. Jai priklauso patogenai, kurie, kaip žinoma, sukelia sunkias žinduolių ligas, įskaitant tuberkuliozę ir raupus.
K: Kokios formos yra mikobakterijos?
A: Mikobakterijos yra nejudrios ir lazdelės formos.
K: Kur galima rasti mikobakterijų?
A: Mikobakterijų galima rasti vandenyje, dirvožemyje ir dulkėse.
K: Kiek yra mikobakterijų grupių?
A: Yra trys mikobakterijų grupės: Mycobacterium tuberculosis complex, netuberkuliozinės mikobakterijos (NTM) ir Mycobacterium leprae.
Klausimas: Ar žmonės gali užsikrėsti M. tuberculosis infekcija, nerodydami jokių jos požymių?
Atsakymas: Taip, daug žmonių visame pasaulyje užsikrečia M. tuberculosis infekcija, nerodydami jokių jos požymių.
K: Kas apsunkina mikobakterinių infekcijų gydymą?
Atsakymas: Mikrobakterijų infekcijas gydyti sunku, nes jos turi unikalią ląstelės sienelę, todėl yra atsparios ląstelių sienelės statybą ardantiems antibiotikams, tokiems kaip penicilinas, taip pat gali išgyventi ilgą rūgščių, šarmų, ploviklių, oksidacinių sprogimų ir komplemento lizės poveikį.
Klausimas: Kaip greitai dauguma mikobakterijų padvigubėja?
A; Dauguma mikobakterijų padvigubėja per 18 valandų, o kitoms bakterijoms, tokioms kaip E. coli, prireikia tik 20 minučių, kad padvigubėtų jų skaičius.
