Pachacuti Inka Yupanqui (arba Pachacutec; Quechua: Pachakutiq, kurio vardas reiškia "Tas, kuris pertvarko pasaulį", buvo devintasis Sapa Inka (1438-1471/1472), valdęs Kusko karalystę, kurią pavertė imperija Tawantinsuyu. Jis pradėjo užkariavimų epochą, kuri per tris kartas išplėtė inkų valdžią iš Kusko slėnio į beveik visą civilizuotą Pietų Ameriką. Jis buvo ketvirtasis iš Hananų dinastijos, o jo žmonos vardas nurodomas kaip Mama Anawarkhi arba Coya Anahurque. Jų sūnus buvo Tupakas Inka Jupankis. Pačakuti reorganizavo naująją imperiją - Tahuantinsuyu arba "suvienytas keturias provincijas". Pagal jo sistemą buvo keturi apos, kurių kiekvienas kontroliavo vieną iš keturių provincijų (suyu).

Nepaisant Pačakuti politinių ir karinių gabumų, jis neįtvirtino jokios vienareikšmiškai formalizuotos ar visiškai neabejotinai paveldimosios priesaikos sistemos. Jo sūnus tapo kitu inka be jokių žinomų ginčų, tačiau ateinančiose kartose kitas inka turėjo įgyti imperijos kontrolę, užsitikrindamas pakankamą apų, šventikų ir kariškių paramą, kad laimėtų pilietinį karą arba įbaugintų kitus asmenis, bandančius įgyti imperijos kontrolę.

Manoma, kad Maču Pikču buvo pastatytas Pačakuti laikais.

Biografija ir kilmė

Pachacuti kilęs iš Hanan dinastijos Kuske. Tradicija pasakoja, kad jis išgarsėjo po sėkmingos gynybinės kovos su Chanca tauta, kai buvo jaunas, ir kad šis pergalės epizodas padėjo jam įtvirtinti valdžią bei virsti Sapa Inka. Istoriniai metraščiai ir inkų tradicija pateikia jo asmenį kaip ryžtingą vadą, strategą ir reformatorių, kuriam pavyko pertvarkyti mažą regioninę valdžią į centralizuotą imperiją.

Karinės kampanijos ir teritorijų plėtra

Pachacuti inicijavo ir vedė plataus masto užkariavimus, kurių metu Inkų valdžia žymiai išsiplėtė. Jo kampanijos apėmė tiek kaimynines andų tautas, tiek pakrančių regionus. Užkariavimų metu dažnai buvo taikomos šios priemonės:

  • Karinė jėga – tvarka ir ginkluotas spaudimas įtraukti naujas teritorijas į imperiją.
  • Politinis integravimas – paliekant vietinius valdovus (kuracas) administruoti provincijas už atsidavimą Inkos centrui arba pakeičiant juos imperijos lojaliomis pajėgomis.
  • Gyventojų perkelimai (mitmaq) – masinė gyventojų perkėlimų politika, skirta sumažinti pasipriešinimą ir paskatinti imperialinę asimiliaciją.

Administracinės ir socialinės reformos

Pachacuti yra priskiriamas esminėms reformoms, kurios transformavo Kusko valstybę į burocratinę imperiją. Pagrindiniai reformų elementai:

  • Tawantinsuyu koncepcija – imperijos suskirstymas į keturias pagrindines provincijas (suyu), orientuotas į Kusko centrą ir administruojamas per apus/apo vadus.
  • Mita – privaloma darbo našta (laikoma darbų prievolė), kuri leido valstybei organizuoti infrastruktūros statybas, žemės ūkio darbus ir karines ekspedicijas.
  • Quipu ir administracija – klestinčios buhalterijos ir duomenų rinkimo sistemos (quipu), saugomos sandėliuose (qollqas) ir naudojamos maisto bei resursų paskirstymui.
  • Kelių ir logistikos infrastruktūra – platus kelių tinklas (Qhapaq Ñan), tiltai ir saugyklos, leidę centrinei valdžiai greitai perkelti kariuomenę ir resursus.

Architektūra, statybos ir kultūrinis palikimas

Pachacuti laikomas vienu iš pagrindinių inkų monumentalios architektūros rėmėjų. Jam priskiriami dideli statybų projektai Kuske ir aplink jį: tvarkomi centrų planai, akmens apdirbimo meistriškumas ir rytinės-intensyvios ceremonijos vietos. Daugelis tyrėjų jam priskiria pirmuosius darbus tokiose vietose kaip Sacsayhuamán ir kitose Kusko erdvėse, nors statybos tęsėsi ir vėlesnių valdovų laikais.

Maču Pikču ir jo priskyrimas Pačakuti

Nors archeologiniai duomenys ir tradicija dažnai sieja Maču Pikču su Pačakuti — laikant jį kaip karališkos rezidencijos, religijos centro ar poilsio vietos iniciatorių — tiksli datacija ir funkcija tebėra diskusijų objektas. Daugelis tyrėjų mano, kad pagrindinė Maču Pikču struktūra atsirado Pačakuti laikais, tačiau statybos etapai ir vėlesnės modifikacijos gali užtrukti ištisus dešimtmečius ir apimti kitus valdovus.

Palikimas ir reikšmė

Pachacuti paliko ilgalaikį politinį, administracinį ir kultūrinį paveldą. Jo įsteigta imperijos organizacija leido Inkų valstybei išlikti ef­ektyviai valdoma ir stabiliai plėstis artimiausius šimtmečius. Jo reformos – centralizacija, darbo sistema ir logistika – tapo pagrindu, ant kurio stovėjo vienas iš didžiausių indėnų civilizacijos imperijų Amerikoje.

Vis dėlto jo mirties ir vėlesnių suėmimų laikotarpiu pradėjo ryškėti dinastiniai konfliktai, o valdžios perdavimas kartais pareikalavo politinių intrigų ir karinių veiksmų, kas patvirtina, kad Pačakuti nepajėgė visiškai institucionalizuoti ramios ir neabejotinai paveldimos valdžios sistemos.

Pastabos

Istoriniai duomenys apie Pačakuti susilieja iš Inkų tradicijų metraščiuose, ispanų kronikose ir archeologinių tyrimų. Daug detalių vis dar lieka diskusijų objektu, todėl nauji kasinėjimai ir tyrimai nuolat papildys supratimą apie jo gyvenimą ir veiklą.