Palmių lapų rankraščiai – istorija, paruošimas ir saugojimas

Atraskite palmių lapų rankraščių istoriją, paruošimo technikas ir saugojimo patarimus — nuo V a. pr. m. e. praktikų iki konservacijos sprendimų iš Pietryčių Azijos.

Pietryčių Azijoje palmių lapai buvo naudojami kaip medžiaga, ant kurios buvo rašoma. Jų naudojimas žinomas V a. pr. m. e., bet galėjo prasidėti ir anksčiau. Norint juos paruošti rašymui, palmių lapai buvo verdami, džiovinami ir poliruojami. Dėl palmių lapų prigimties rankraščiuose naudojamas "kraštovaizdžio formatas". Šie lapai yra nuo 15 cm (5,9 col.) iki 60 cm (24 col.) pločio, bet tik nuo 3 cm (1,2 col.) iki 12 cm (4,7 col.) aukščio.

Palmių lapų rankraščiai turi reikšmingą kultūrinę ir istorijinę vertę: ant jų rašė religinę literatūrą (pvz., budistinius ir hinduistinius tekstus), medicinos, astronomijos ir teisės traktatus, genealogijas bei vietinius epus. Naudotos įvairios palmių rūšys – dažniausiai storesni ir tvirtesni lapai, pavyzdžiui, talipot ir palmyra tipo palmės. Rašyta specialiu aštriu įrankiu (stilusu), vėliau įbrėžimai kartais buvo pabrėžiami anglims ar dažams, kad tekstas būtų geriau matomas. Regionuose būdavo vartojamos skirtingos rašysenos ir kalbos: pali, sanskritas, tamilų, singalų, javaniečių, baliečių, khmerų ir kt.

Paruošimo ir rašymo procesas paprastai vyko taip:

• lapų atranka ir valymas;
• virinimas arba garinimas siekiant padidinti lankstumą ir išnaikinti mikroorganizmus;
• džiovinimas saulėje arba pavėsyje;
• poliravimas šiurkščiu akmeniu arba smėliu, kad paviršius taptų lygus;
• kartais tepimas natūraliu aliejumi (kokosų, ghee) arba kitu konservantu, kad lapas įgautų atsparumo vandeniui ir įtrūkimams;
• rašymas įbrėžiant tekstą stilusu; dažymas arba angliavimas įbrėžimų, kad raidės būtų kontrastingesnės;
• lapai dažnai praveržiami per skylių virvelėmis arba sandarinami mediniais viršeliais, sudarant ritinį arba knygos formą.

Seni rankraščiai yra linkę pūti, todėl juos dažniausiai suėda sidabrinės žuvelės. Be puvimo ir vabzdžių žalos, pagrindinės grėsmės yra drėgmės svyravimai, pelėsis, traumos mechaniniu būdu, ilgalaikė saulės šviesa (blukimas) ir netinkami restauravimo ar laikymo sprendimai.

Keli pagrindiniai saugojimo ir konservavimo principai:

• stabilios mikroklimato sąlygos: pastovi temperatūra ir santykinė drėgmė (dažnai rekomenduojama ~18–22 °C ir 45–55 % RH);
• sandarus, rūgšties nesukeliančias medžiagas naudojančios dėžės arba archivalinės pakuotės;
• vengti tiesioginės saulės ir stipraus apšvietimo — laikyti tamsoje arba silpnesnėje šviesoje;
• reguliarus stebėjimas dėl kenkėjų ir pelėsio; esant užkrėtimui, naikinti kenkėjus tik specialisto prižiūrėtomis metodikomis (pvz., kontroliuojamas šaldymas arba profesionalios dezinfekcijos būdai);
• rankinis tvarkymas su švariais arba nitrilino pirštinėmis, ant lygaus pagrindo, kad lapai nesulūžtų;
• skaitmeninimas – kopijų darymas aukštos kokybės fotografijomis arba skenavimu siekiant sumažinti originalų naudojimą ir apsaugoti turinį.

Jeigu turite palmių lapų rankraščius ar planuojate jų restauravimą, geriausia kreiptis į dokumentų konservavimo specialistus arba bibliotekų ir muziejų konservatorius. Jie įvertins būklę ir parinks saugiausius, tradicijas bei modernias konservavimo priemones derinančius sprendimus.

Paieška pagal raidę