Paleocenas — pirmoji paleogeno epocha: trukmė, klimatas, gyvybė

Paleocenas – pirmoji geologinė paleogeno epocha, trukusi maždaug nuo 66 iki 56 mln. metų prieš dabar (apie 10 mln. metų). Ji prasidėjo pasibaigus kreidos periodui ir truko apie 10 mln. metų, o po jos sekė eoceno epocha. Paleocenas padalintas į tris tarpsnius: Danio (Danian), Selandio (Selandian) ir Tanetio (Thanetian), kurių ribos nustatomos pagal stratigrafinius ir izotopinius pokyčius.

Geologiniai įvykiai ir išnykimas

Paleocenas prasidėjo ir baigėsi per reikšmingus geologinius bei biologinius pokyčius. Epocha prasidėjo didžiuliu K/T (dabar dažniau vartojamas terminas K–Pg) išmirimo įvykiu, kurį sukėlė meteorito smūgis (Čiksulubo krateris) ir didžiulis potvynio bazalto išsiveržimas, sukėlęs Dekano spąstus dabartinės Indijos teritorijoje. Dėl šių katalizuotų stresų ženkliai sumažėjo daug gyvenimo grupių, įskaitant ne paukščių dinozaurus ir daugelį kitų roplių.

Epochos pabaigą žymi staigus klimato atšilimas pereinamuoju laikotarpiu – paleoceno ir eoceno terminas maksimumas (PETM). PETM metu į atmosferą ir vandenynus pateko didelės anglies masės, kilo temperatūra ir pasikeitė cheminės jūrų sąlygos; kai kuriose vietose tai susiję su giluminio vandenyno anoksiniais reiškiniais (DOAE). Dėl to giliavandeniuose išmirė apie 35–50 % bentosinių faunos, pvz., tam tikrų foraminiferų, o sausumoje įvyko ryškūs žinduolių tipų pasikeitimai.

Klimatas ir aplinka

Po palyginti vėsesnės pradžios klimatas per daugelį paleoceno milijonmečių tapo šiltesnis ir drėgnesnis nei šiandien. Pasaulis buvo intensyviai apaugęs miškais — net poliarinėse platumose augo medžiai ir nebuvo didelių ledo kepurių. Visame pasaulyje cirkuliavo šiltos jūros, o tropinėms sritims būdingos sąlygos skatino biologinę gausą. Kontinentai ir toliau plėtėsi ir judėjo link dabartinių padėčių, formavosi nauji jūros kanalai ir jūrų srautai, kas darė įtaką klimatui ir biologinei migracijai.

Jūrinė gyvybė

Ankstyvajame paleocene jūrų gyvybės įvairovė ir gausa buvo sumažėjusi dėl kreidos pabaigos katastrofų, tačiau vėliau epochoje faunos atsigavo ir diversifikavosi. Tropinėse zonose atsinaujino koraliniai rifai, o bendros jūrų bendruomenės tapo vis labiau panašios į šiuolaikines, nors trūko kai kurių grupių:

• po kreidos pabaigos išnykę amonitai neatsirado;
• kai kurių foraminiferų rūšių skaičius sumažėjo, bet vėliau grupė atsigavo ir išplito;
• po jūrinių roplių, išnykusių kreidos pabaigoje, pagrindiniais plėšrūnais tapo rykliai;
• trūko šiuolaikinių jūrų žinduolių (dauguma šiandieninių grupių – žvalgai, delfinai, banginiai – atsirado vėliau, daugiausia eoceno metu) ir kai kurių šiuolaikinių ryklių šeimų, pvz., Carcharhinidae, kurios visiškai išsivystė vėliau.

Sausumos gyvybė ir žinduolių evoliucija

Paleocenas žymi žinduolių iškilimą į ekosistemų lyderių vaidmenį. Išnykus didesniems plėšriesiems dinozaurams, žinduoliai paskatino greitą formų įvairovės didėjimą ir užėmė įvairias ekologines nišas — nuo mažiausių naktinių vabzdžiaėdžių iki didesnių paleo-ungulatų. Atsirado ankstyvieji primatai, inkliinės ir kitokios žinduolių linijos, kurios vėliau evoliucionavo į šiuolaikinius taksonus.

Augalijoje dominavo angiospermai (žiediniai augalai), miškai buvo tankūs, o daugelyje teritorijų vyko intensyvi sukombinacija tarp augalų ir augalėdžių žinduolių, skatinanti koevoliuciją. Paleoceno ekosistemos dažnai buvo mozaikinės ir regioniškai skirtingos priklausomai nuo klimato zonos ir buveinių tipų.

Fosilijų įrašas ir ginčai

Kai kurios fosilijos kelia diskusijas dėl jų amžiaus ir interpretacijos. Pavyzdžiui, yra teiginių, kad neaviniai (ne paukščių) dinozaurai galėjo išlikti iki ankstyvojo paleoceno Danio etapo (apie 66 mln. metų). Prieštaringas to įrodymas yra hadrozauro kojos kaulas, rastas paleoceno sluoksniuose Naujojoje Meksikoje; tačiau toks radinys gali būti paaiškinamas kaip išvestinė (reworked) fosilija: kaulas buvo susiformavęs senesniame sluoksnyje, vėliau erozijos ir pernešimo procesų atidengtas ir iš naujo įvestas į jaunesnį uolienų sluoksnį (erozija). Dėl to daugeliu atvejų reikia atsargiai vertinti pavienes raslijas kaip įrodymą apie išlikusius dinozaurus po K–Pg ribos.

Santrauka

Paleocenas yra kertinė epocha, kurioje po masiško kreidos pabaigos išnykimo prasidėjo naujas evoliucinis etapas: žinduoliai ėmė užimti svarbiausias sausumos ekologines nišas, jūrinė fauna palaipsniui atsigavo ir prisitaikė prie pokyčių, o klimato svyravimai — iš pradžių vėsūs, vėliau žymiai šiltesni — formavo buveines visame pasaulyje. Epochos pabaigoje PETM ir susiję anoksiniai įvykiai dar kartą paveikė tiek jūrų, tiek sausumos bendruomenes, palikdami reikšmingą pėdsaką geologiniame ir biologiniame įraše.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra paleocenas?

K: Koks įvykis žymėjo paleoceno pradžią?

Klausimas: Kas sukėlė šį išnykimą?

K.: Kiek laiko jis truko?

K: Kas vyko po jo?

K: Kaip ji baigėsi?

Paieška pagal raidę