Aurora — romėnų mitologijos aušros deivė (Eos atitikmuo)
Sužinokite apie romėnų aušros deivę Aurorą: jos mitą, ryšius su Eos, meilės istorijas, Titono likimą ir kultūrinį palikimą nuo antikos iki literatūros.
Atmosferoje matomas reiškinys yra Aurora
Aurora buvo senovės romėnų Eos atitikmuo. Eos buvo senovės graikų aušros deivė. Aurora lotyniškai reiškia aušrą.
Kiekvieną rytą auštant Aurora atsinaujina ir skrieja per dangų. Ji praneša apie ryto atėjimą. Ji turi brolį ir seserį. Jos brolis yra saulė, o sesuo - mėnulis. Ji taip pat turi daug vyrų ir keturis sūnus, po vieną kiekvienai pasaulio krypčiai: Šiaurė, Rytai, Pietūs ir Vakarai.
Aurora panaši į graikų mitologijoje minimą Eos, o hinduizmo mitologijoje - į Ušą.
Vienas iš jos meilužių buvo Titonas. Aurora paprašė Dzeuso suteikti Titonui nemirtingumą. Tačiau ji nepaprašė jo amžinos jaunystės. Dėl to Titonas baigė amžinai senti.
Šekspyro "Romeo ir Džuljeta" (i.i) Montekristas apie savo įsimylėjusį sūnų Romeo sako
Bet viskas taip greitai, kaip tik džiuginanti saulė
Turėtų tolimiausiuose rytuose pradėti piešti
Šešėlinės užuolaidos nuo Auroros lovos,
Toli nuo šviesos vagia namo mano sunkųjį sūnų...
Lordo Alfredo Tennysono poemoje "Titonas" Aurora aprašoma taip:
Vėl senas paslaptingas blyksnis pavogė
Nuo tavo tyrų kaktų ir tyrų pečių,
Ir krūtinę, plakančią atsinaujinusia širdimi.
Tavo skruostas pradeda raudonuoti per tamsą,
Tavo mielos akys lėtai spindi šalia manųjų,
Dar anksčiau jie apakina žvaigždes ir laukinę komandą
kurie myli Tave, trokšta Tavo jungo, kelkitės,
Ir nusikratykite tamsos nuo jų atpalaiduotų žandų,
Ir sutemas paverčia ugnies dribsniais.
Kilmė ir reikšmė
Aurora vardas lotyniškai reiškia „aušra“ ir turi savo atitikmenį graikų Eos. Abi deivės simbolizuoja rytmetinį dangų, naują pradžią ir šviesos atėjimą po nakties. Poetikoje jas dažnai vaizduoja kaip jauną moterį su rausvais pirštais arba geltonai-oranžine drapiruote — šios detalės kilusios iš senovės epų, kuriuose aušra apibūdinama kaip „rausvopirštė“ (angl. rosy-fingered Dawn).
Mitai, šeima ir palikuonys
Aurora/Eos mituose dažnai minima kaip Sol (saulės) ir Luna (mėnulio) sesuo. Jos meilės nuotykiai yra gausūs: garsiausias — Titonas (Tithonus), kuriam, prašant Auroros, buvo suteiktas nemirtingumas, bet ne amžina jaunystė, tad jis ilgainiui susirgo ir neatgavo jaunystės. Šį pasakojimą išsamiai aprašo Ovidijus (Ovid) savo kūriniuose. Pagal graikų mitologines tradicijas, su Tithono ji gebėjo turėti sūnų Memnoną — Ethiopijos karalių, kuris žuvo Trojos kare; Eos ilgesys dėl Memmono mirties taip pat yra literatūroje aptariama tema.
Be to, pagal kai kurias versijas, Eos su Titanų genčiu Astraeus yra vėžių (Anemoi) — vėjų — tėvė, taigi mythuose ji siejama ir su pasaulio krypčių bei vėjų simbolika. Tokie genealoginiai niuansai kartais skiriasi priklausomai nuo šaltinių (graikų ar romėnų raštų).
Ikonografija ir kultas
Meninėje tradicijoje Aurora dažnai vaizduojama skriejančia per dangų ar tyrinėjančia horizontą, kartais traukianti kariaus ar vežimo vairą, pritraukdama šviesą. Vaizduose ji gali būti su sparnais, rožinių ar auksinių atspalvių drapiruote arba su krypčių simbolika. Nors tiesioginis kultas ar plačios šventės, skirtos būtent Aurorai, romėnų religijoje buvo retesnės negu, pavyzdžiui, dievams kaip Jupiteris ar Junona, jos įvaizdis ir mitai aktyviai gyveno literatūroje, poezijoje ir dailėje.
Literatūrinė ir meninė įtaka
Aurora/Eos pasirodo daugybėje antikos tekstų — Homeras, Ovidijus, Vergilijus ir kiti poetai naudojo aušros įvaizdį kaip literatūrinį motyvą. Vėlesnės epochos menininkai ir rašytojai, tarp jų anglų literatūros atstovai (pvz., Šekspyras, kur citata jau pateikta), taip pat Lordas Alfredas Tennysonas, rėmėsi šiuo mitu. Aušros figura simbolizuoja pradžią, viltį, bet ir kartais liūdesį dėl praeities ar netekties — pavyzdžiui, mitas apie Titoną yra interpretacijos apie nemirtingumo ir senėjimo problemą.
Šiuolaikinės nuorodos
Auroros vardu pavadinti įvairūs kultūriniai objektai ir moksliniai atradimai: pavyzdžiui, asteroidas 94 Aurora. Aušros motyvas iki šiol atsispindi literatūroje, mene bei populiariojoje kultūroje kaip simbolis naujos dienos, atsinaujinimo ir pereinamojo laiko.
Aurora, Guercino, 1621-23 m. (Casino Ludovisi lubų freska, Roma), klasikinis baroko iliuzionistinės tapybos pavyzdys
XVIII a. Francesco de Mura paveikslas Aurora, ryto deivė, ir Trojos princas Titonas - Aurora ir Titonas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas romėnų mitologijoje yra Aurora?
A: Aurora - senovės romėnų atitikmuo Eos, kuri buvo senovės graikų aušros deivė.
K: Ką Aurora daro kiekvieną rytą?
A: Kiekvieną rytą auštant Aurora atsinaujina ir skrenda per dangų, kad praneštų apie savo atvykimą.
K: Kas yra kai kurie jos šeimos nariai?
A: Jos brolis yra saulė, o sesuo - mėnulis. Ji taip pat turi daug vyrų ir keturis sūnus, po vieną kiekvienai pasaulio krypčiai (šiaurės, rytų, pietų ir vakarų).
K: Ko Aurora paprašė Dzeuso, kad šis suteiktų Titonui?
A: Aurora paprašė Dzeuso suteikti Titonui nemirtingumą. Tačiau ji nepaprašė jo amžinos jaunystės, todėl jis galiausiai amžinai senėjo.
K: Kaip Aurora aprašyta lordo Alfredo Tennysono poemoje "Titonas"?
A: Lordo Alfredo Tennysono poemoje "Titonas" Aurora buvo aprašyta kaip tyrų antakių ir pečių su atnaujinta širdimi; jos skruostai ėmė raudonuoti per niūrumą, o jos mielos akys pamažu ryškėjo arti jo; kol jos apakino žvaigždes, ją mylinti laukinė komanda troško jos jungo ir kratė tamsą iš savo atsipalaidavusių nasrų, o sutemas daužė į ugnies dribsnius.
K: Kaip Montekristas apibūdina Romeo Šekspyro pjesėje "Romeo ir Džuljeta"?
A: Šekspyro pjesėje "Romeo ir Džuljeta" (i.i) Montekristas apibūdina Romeo kaip sunkų sūnų, kuris vagia šviesą, kai visagalė saulė ima traukti šešėlines užuolaidas nuo Auroros glėbio tolimiausiuose rytuose.
K: Koks asteroidas pavadintas Auroros vardu?
Atsakymas: Jos vardu pavadintas asteroidas 94 Aurora.
Ieškoti