Regioninė kalba
Regioninė kalba - tai kalba, kuria kalbama teritorijoje, priklausančioje didesnei nacionalinei valstybei.
Tarptautiniu mastu Europos regioninių ar mažumų kalbų chartijoje "regioninės ar mažumų kalbos" reiškia kalbas, kurios yra:
- kuriuos tam tikroje valstybės teritorijoje tradiciškai vartoja tos valstybės piliečiai, sudarantys grupę, kuri skaičiumi yra mažesnė už likusius valstybės gyventojus; ir
- skiriasi nuo tos valstybės oficialiosios (-iųjų) kalbos (-ų).
Regioninės kalbos politinis statusas skiriasi nuo šalies, kurioje kalbama šia kalba, valstybinės kalbos. Kartais regionines kalbas pripažįsta ir saugo regioninė valdžia arba valstybė: daugelis pasaulio valstybių pripažįsta regionines kalbas ir suteikia joms tam tikrą statusą, kaip, pavyzdžiui, Valonijos, Ispanijos, Italijos ar Šveicarijos atveju. Kitais atvejais valstybė nesuteikia oficialios kalbos statuso; taip yra su Prancūzijos regioninėmis kalbomis, kurių galima mokytis, tačiau jų negalima vartoti vyriausybėje ar bet kokioje valstybės tarnyboje, kur oficiali yra tik prancūzų kalba.
Būklė ir tendencijos
Kai kuriais atvejais regioninė kalba gali būti pagrindinė arba oficiali kitos šalies kalba; Europoje taip yra prancūzų kalba Aostos slėnyje arba slovėnų kalba Austrijoje.
Statusas gali būti keičiamas pagal valstybės įstatymus arba dėl politinių ir teritorinių pokyčių.
Pirmasis pavyzdys - Belgija, kurioje nuo 1831 m. nepriklausomybės paskelbimo valstybine kalba buvo tik prancūzų kalba. 1878 m. buvo leista provincijose ir apskrityse, kuriose buvo kalbama flamandų kalba, vartoti arba prancūzų, arba flamandų kalbą; vėliau, 1938 m., flamandų kalba tapo oficialia šiaurinės Belgijos dalies kalba.
Antrasis pavyzdys - Sovietų Sąjungos skilimas, kai kai kurios regioninės kalbos, pavyzdžiui, latvių, rumunų ar gruzinų, tapo oficialiomis kalbomis po skilimo susikūrusiose naujose valstybėse: Latvijoje, Moldovoje ir Gruzijoje.
Federacinėje valstybėje provincijos, regiono ar valstijos valstybinė kalba gali būti regioninė kalba kitose dalyse. Taip yra, pavyzdžiui, Kanadoje, kur prancūzų kalba yra oficiali Kvebeko provincijos kalba, tačiau kitose provincijose ji yra regioninė kalba.
Susiję puslapiai
- Mažumų kalba
- Provincijos kalba
- Valstybinė kalba
- Valstybinė kalba
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra regioninė kalba?
A: Regioninė kalba - tai kalba, kuria kalbama tam tikroje teritorijoje, priklausančioje didesnei nacionalinei valstybei.
K: Ką reiškia sąvoka "regioninės arba mažumų kalbos" pagal Europos regioninių arba mažumų kalbų chartiją?
A: Terminas "regioninės arba mažumų kalbos" reiškia kalbas, kurias tam tikroje valstybės teritorijoje tradiciškai vartoja tos valstybės piliečiai, sudarantys grupę, kuri skaičiumi yra mažesnė už likusius valstybės gyventojus ir skiriasi nuo tos valstybės oficialiosios (-iųjų) kalbos (-ų).
Klausimas: Kuo regioninė kalba skiriasi nuo oficialiosios (-iųjų) šalies kalbos (-ų)?
A: Regioninė kalba skiriasi nuo oficialiosios (-iųjų) šalies kalbos (-ų) politiniu statusu.
K: Ar regioninės kalbos visada pripažįstamos ir saugomos vyriausybės arba valstybės?
A: Regionines kalbas kartais pripažįsta ir saugo regiono vyriausybė arba valstybė.
K: Ar galima mokytis regioninių kalbų Prancūzijoje?
A: Taip, regioninių kalbų Prancūzijoje galima mokytis, tačiau jos negali būti vartojamos vyriausybėje ar bet kurioje valstybės tarnyboje, kur oficiali yra tik prancūzų kalba.
K: Kurios šalys pripažįsta regionines kalbas ir suteikia joms statusą?
A: Daugelis pasaulio valstybių pripažįsta regionines kalbas ir suteikia joms statusą, pavyzdžiui, Valonija, Ispanija, Italija ir Šveicarija.
K: Pagal kokį kriterijų kalba gali būti laikoma regionine arba mažumos kalba?
A: Kriterijus, pagal kurį kalba laikoma regionine arba mažumos kalba, yra tas, kad ją tam tikroje valstybės teritorijoje tradiciškai vartoja tos valstybės piliečiai, sudarantys grupę, kuri skaičiumi yra mažesnė už likusius valstybės gyventojus ir skiriasi nuo tos valstybės oficialios (-ių) kalbos (-ų).
