Regioninė kalba – tai kalba, kuria tradiciškai kalbama tam tikroje teritorijoje, kuri priklauso didesnei nacionalinei valstybei. Regioninė kalba paprastai vartojama tam tikros vietinės bendruomenės kasdienėje komunikacijoje, kultūriniuose renginiuose ir šeimose, tačiau skiriasi nuo valstybės(-ių) oficialiosios(-ių) kalbos(-ų).

Apibrėžimas tarptautiniu mastu

Tarptautiniu mastu Europos regioninių ar mažumų kalbų chartijoje "regioninės ar mažumų kalbos" apibrėžiamos kaip kalbos, kurios:

  1. tam tikroje valstybės teritorijoje tradiciškai vartojamos tos valstybės piliečių, sudarančių grupę, kuri skaičiumi yra mažesnė už likusius valstybės gyventojus;
  2. skiriasi nuo tos valstybės oficialiosios(-ių) kalbos(-ų).

Ši apibrėžtis atskiria regionines / mažumų kalbas nuo imigrantų kalbų ar nuo vietinių dialektų, kurie gali būti laikomi oficialiosios kalbos variacijomis.

Teisinis statusas ir apsauga

Regioninių kalbų politinis ir teisinis statusas labai skiriasi priklausomai nuo šalies. Valstybinė(-ės) kalba(-os) paprastai turi aukščiausią oficialų statusą, tačiau regioninės kalbos gali turėti įvairias teises ir apsaugos formas:

  • Kooficialumas tam tikrame regione – kai regioninė kalba pripažįstama lygiaverčia su valstybine regiono administracijos lygmenyje (pvz., ispanų valstybėje Katalonijoje vartojamas katalonų, Valonijoje – valonų kontekstuose, taip pat Baskija ir Galisija su savo kalbomis).
  • Teisinė apsauga be oficialumo – kai valstybė suteikia tam tikras garantijas (mokymas mokyklose, finansavimas kultūrai, žiniasklaidos parama), bet neleidžia plačiai vartoti kalbos valstybės institucijose (pvz., daugelio Prancūzijos regioninių kalbų padėtis).
  • Tarptautinės konvencijos ir chartijos – daugelis Europos valstybių yra pasirašiusios arba ratifikavusios Europos chartiją, kuri ragina imtis priemonių kalbų apsaugai ir skatina jų vartojimą švietime, žiniasklaidoje ir administracijoje.
  • Nacionaliniai įstatymai ir konstitucinė praktika – kai kuriose šalyse konstitucija ir įstatymai aiškiai reglamentuoja regioninių kalbų statusą (pvz., Šveicarijoje kelios kalbos yra federaliniu lygiu pripažintos; Velse velsetiškais įstatymais remiamas valšių kalbos vartojimas).

Pavyzdžiai iš skirtingų šalių

  • Ispanija – katalonų, baskų ir galisų kalbos yra kooficialios atitinkamose autonominėse bendruomenėse; jos naudojamos mokyklose, žiniasklaidoje ir regioninėje administracijoje.
  • Prancūzija – regioninės kalbos (pvz., bretonų, oksitanų, provansalų) iš dalies remiamos kultūriniu ir švietimo lygmeniu, tačiau prancūzų kalba išlieka vienintele oficialiąja kalba valstybinėse institucijose.
  • Šveicarija – vyriausybiniu lygiu pripažintos kelios oficialios kalbos (vokiečių, prancūzų, italų ir romansh), o romansh turi specialų apsaugos statusą.
  • JK (Velsas) – valų (welsh) kalba turi platų oficialumą Velse: naudojama teisminėje sistemoje, administracijoje ir mokyklose.
  • Vokietija – sorbų (slavierių) kalbos turi specialią apsaugą Lusacijoje.
  • Italija – kai kurios regioninės kalbos (pvz., sardinų, friulių) yra pripažintos ir turi teisinę apsaugą bei mokymo galimybes.

Kokias teises suteikia apsauga?

Pripažindamos regionines kalbas, valstybės ir regioninės valdžios institucijos gali suteikti šias teises ir priemones:

  • mokymas pradinėse ir/ar aukštesnėse mokyklose;
  • viešosios informacijos ir žiniasklaidos palaikymas (radijas, televizija, leidyba);
  • galimybė vartoti kalbą administracijoje, teismuose arba regiono institucijose;
  • vietovardžių ir kelio ženklinimo naudojimas vietine kalba;
  • finansinė parama kultūros ir kalbos mokymosi iniciatyvoms;
  • parama kalbos dokumentavimui, standartizacijai ir akademiniams tyrimams.

Kalbos išsaugojimas ir revitalizacija

Regioninių kalbų išsaugojimui svarbūs šie veiksniai: nuosekli švietimo politika (dvikalbės ir pan.), žiniasklaidos turinys vietine kalba, socialinis prestižas, jaunų kartų įsitraukimas ir valstybės parama. Tarptautinės priemonės, tokios kaip Europos chartija, bei organizacijų veikla (pvz., UNESCO) skatina inventorizaciją, apsaugą ir revitalizacijos programas. Be to, bendruomenių savanorystė, kultūrinės iniciatyvos ir modernios technologijos (programėlės, interneto turinys) sparčiai prisideda prie kalbų gyvybingumo.

Santrauka

Regioninė kalba – tai vietinė kalba, tradiciškai vartojama tam tikroje teritorijoje ir skirtinga nuo valstybės oficialiosios(-ių) kalbos(-ų). Jos teisinis statusas gali svyruoti nuo pilno kooficialumo regioniniu lygiu iki ribotos apsaugos kultūros ir švietimo srityse. Tarptautiniai dokumentai, nacionalinė politika ir vietinių bendruomenių iniciatyvos lemia, kokias teises ir apsaugą ši kalba gaus.