Reichskanzler (Reicho kancleris) – Vokietijos kancleriai: pareigos, istorija ir sąrašas

Reichskanzler: išsamus Vokietijos kanclerių aprašymas — pareigos, istorija ir pilnas sąrašas nuo Bismarcko iki Veimaro ir nacistinės eros.

Reichskanzler (vok. Reichskanzler) – tai Reicho (Vokietijos imperijos, vėliau Veimaro Respublikos ir Nacistinės Vokietijos) kanclerio pareigybė. Vokietijos kancleris Vokietijos reicho laikais buvo vyriausybės vadovas, koordinuodavo ministerijų veiklą ir vykdė vykdomąją valdžią pagal tuo metu galiojusį konstitucinį ir politinį režimą.

Pareigos ir statusas

Reichskanzlerio pareigos priklausė nuo istorinio laikotarpio ir konstitucinio santykio su valdžia: imperijos laikais kancleris buvo pagrindinis imperatoriaus vyriausybės vadovas ir dažniausiai atskirai atsiskaitydavo prieš imperatorių (Kaiserį). Veimaro Respublikoje kancleris techniniu ir teisiniu požiūriu priklausė prezidentui (Reicho prezidentui) — kanclerį paskirdavo prezidentas, dažnai reikėjo Reichstago paramos ar prezidento remiamo sprendimo pagal Konstitucijos 48 straipsnį. Nacistinės Vokietijos metu pareigybė tapo autoritarinės valdžios instrumentu, o nuo 1934 m., po prezidento ir kanclerio funkcijų sujungimo, įtaka ir formali padėtis pasikeitė.

Istorinis kontekstas

Reichskanzler institucija susiformavo stiprėjant centralizuotai imperinei valdžiai po 1871 m. Vokietijos susivienijimo. Imperijos laikotarpiu (1871–1918) kancleris buvo imperatoriaus vyriausybės vadovas. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Vokietijos revoliucijos 1918–1919 m. institucija išliko, bet jos santykis su parlamentu ir prezidentu buvo permatomas pagal Veimaro konstituciją (1919). 1933 m. atėjus nacistams į valdžią, pareigybė buvo išnaudota autoritariniams tikslams: 1933 m. Adolfas Hitleris tapo Reichskanzleriu, o po prezidento Paulio von Hindenburgo mirties 1934 m. faktiškai sujungė valstybės vadovo funkcijas su savo valdžia (Führer). Po 1945 m. Reicho institucijos žlugo kartu su Trečiuoju reicho žlugimu; pokario Vokietijoje atsirado nauja valstybės forma ir kitos vyriausybės struktūros (vėliau — Bundeskanzlerio pareigybė VFR).

Vokietijos imperija:

Vokietijos imperija (visi, išskyrus vieną, nebuvo partijos nariai):

1. Otto von Bismarckas (1871-1890)
2. Leo von Caprivi (1890-1894)
3. Chlodwig zu Hohenlohe-Schillingsfürst (1894-1900)
4. Bernhardas von Bülowas (1900-1909)
5. Theobaldasvon Bethmannas Hollwegas (1909-1917)
6. Georgas Michaelis (1917 m.)
7. Georgas von Hertlingas (1917-1918 m., Zentrum)
8. Badeno Maksas (1918 m.)

Veimaro Respublika:

VeimaroRespublika:

1. Friedrichas Ebertas (1918-1919 m., SPD, Reicho kancleris ir Liaudies deputatų tarybos pirmininkas)
2. Philippas Scheidemannas (1919 m., SPD, Reicho ministras pirmininkas)
3. Gustavas Baueris (1919-1920 m., SPD, reicho ministras pirmininkas ir reicho kancleris)
4. Hermann Müller (1920 m., SPD)
5. Konstantinas Fehrenbachas (1920-1921 m., Zentrum)
6. Joseph Wirth (1921-1922 m., Zentrum)
7. Wilhelm Cuno (1922-1923 m., be partijos)
8. Gustavas Stresemannas (1923 m., DVP)
9. Wilhelmas Marxas (1923-1925 m., Zentrum)
10. Hansas Lutheris (1925-1926 m., be partijos)
11. Otto Geßler (1926 m., DDP, vaidyba)
12. Wilhelmas Marxas (1926-1928 m., Zentrum)
13. Hermannas Miuleris (1928-1930 m., SPD)
14. Heinrichas Brüningas (1930-1932 m., Zentrum)
15. Franz von Papen (1932 m., Zentrum/ne partija)
16. Kurtas von Schleicheris (1932-1933 m., be partijos)

Nacistinė Vokietija:

Trumpas paaiškinimas: 1933 m. Adolfas Hitleris buvo paskirtas Reicho kancleriu. Nacistų atėjimas į valdžią ir vėlesni konstituciniai veiksmai (pvz., prezidento ir kanclerio funkcijų konvergencija po Paulio von Hindenburgo mirties 1934 m.) pakeitė kanclerio vaidmenį — jis tapo centrinės antisemitų ir totalitarinės valdžios dalimi. Po Trečiojo reicho žlugimo 1945 m. šis institucinis modelis nebuvo atnaujintas.

1. Adolfas Hitleris (1933-1945) – paskirtas 1933-01-30; po Hindenburgo mirties 1934 m. faktiškai sujungė valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo funkcijas (Führer).
2. Joseph Goebbels (1935–?)

Pastaba: istoriniu požiūriu, Joseph Goebbels pagal Hitlerio politinį testamentą buvo paskirtas Reichskanzleriu 1945 m. balandžio 30 d., tačiau jis ėjo šias pareigas itin trumpą laiką (mažiau nei parą) ir netrukus nusižudė; todėl jo de facto valdymas yra menkas ir dažnai aptariamas kaip simbolinis. Po Hitlerio ir Goebbels žlugimo valstybės galios perėjo į kitus laikinuosius organus ir 1945 m. pabaigoje Vokietija faktiškai neteko suverenios centrinės valdžios.

Pabaigos pastaba ir paveldas

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos politinė sistema buvo iš esmės pertvarkyta. Vakarų Vokietijoje (VFR) atsirado pareigybė Bundeskanzleris (federalinis kancleris), kuri skiriasi nuo istorinio Reichskanzlerio tiek teisiniu pagrindu, tiek demokratiniu atsiskaitymu parlamentui (Bundestagui). Istorinės Reicho kanclerio pareigos suteikia svarbų kontekstą Vokietijos politinės raidos ir konstitucinės istorijos supratimui.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo pirmasis Vokietijos reicho kancleris?

K: Kokiai partijai priklausė Friedrichas Ebertas?

Klausimas: Kiek laiko Vilhelmas Kuno ėjo Reicho kanclerio pareigas?

K: Kas 1926 m. pakeitė Vilhelmą Marksą reichskanclerio poste?

K: Kas buvo paskutinis ne nacių Vokietijos kancleris iki Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią?

K: Kokiai partijai priklausė Gustavas Baueris?

K: Kiek skirtingų žmonių nacistinės Vokietijos laikais ėjo reicho kanclerio pareigas?

Paieška pagal raidę