Richterio skalė — tai skaičių skalė, sukurta žemės drebėjimų stiprumui (magnitudei) įvertinti. Ji iš pradžių apibrėžta 1935 m. Čarlzo Ričterio (Čarlzas Ričteris) ir Beno Gutenbergo darbų pagrindu. Skalei matuoti naudojama seismograma, užfiksuota tam tikro tipo seismometru, standartizuotai 100 km atstumu nuo žemės drebėjimo fokuso. Tradiciškai Richterio skalė grindžiama seismograma ir specifine Wood–Anderson tipo seismografo charakteristika.
Kaip matuojama?
Richterio (lokalioji) magnitude, žymima ML, gaunama įvertinus seismogramos amplitudę ir atsižvelgus į atstumą iki židinys. Skalė yra logaritminė: kiekvienas padidėjimas 1 balu reiškia, kad amplitudė padidėja 10 kartų. Taip pat išsiskirianti energija tarp viršūnių padidėja maždaug 32 kartus (tiksliau 101,5 ≈ 31,6 kartų).
Praktiniu požiūriu tai reiškia:
- Jei vienas žemės drebėjimas yra 4,0 balo, o kitas — 5,0 balo, 5,0 balo drebėjimo seismogramos viršūnė (amplitudė) yra 10 kartų didesnė už 4,0 balų drebėjimą.
- Energetiškai 5,0 balų drebėjimas išskiria maždaug 32 kartus daugiau energijos nei 4,0 balų drebėjimas.
Ką reiškia skaičiai — praktinė klasifikacija
- Mažiau nei 2,0 — mikrožemės drebėjimai, dažniausiai nepastebimi.
- 2,0–3,9 — silpni; dažnai jaučiami, bet paprastai nepavojingi.
- 4,0–4,9 — pastebimi; gali sukelti lengvus daiktų nuvėrimus.
- 5,0–5,9 — gali sukelti žymesnę žalą silpnoms konstrukcijoms.
- 6,0–6,9 — stiprūs; dažnai sukelia reikšmingą žalą miestams ir infrastruktūrai.
- 7,0–7,9 — dideli (major); platų mastą turinti sunaikinimo galimybė.
- 8,0 ir daugiau — labai dideli (great); katastrofiški padariniai plačiame regione.
Pastaba: 4,5 balo ar stipresni pagal Richterio skalę žemės drebėjimai fiksuojami visame pasaulyje.
Ribotumai ir šiuolaikinė praktika
Nors Richterio skalė buvo didelis žingsnis seismologijoje, ji turi ribotumų. Ji iš pradžių sukurta taisytiems, vidutinio dydžio žemės drebėjimams ir priklauso nuo konkretaus seismografo charakteristikų. Dėl šių priežasčių labai stipriems žemės drebėjimams (ypač virš ~7,0) Richterio ML skalė „saturuoja“ ir nebereflektuoja tikros išsiskyrusios energijos.
Dėl to šiuolaikinėje praktikoje dažniau naudojama momento magnitudės skalė (Mw), kuri remiasi žemės drebėjimo šaltinio mechanika ir leidžia patikimai palyginti labai didelius įvykius. Be to, žemės drebėjimo poveikis žmonėms ir pastatams vertinamas per intensyvumo skales (pvz., Mercalli), kurios aprašo stebimo sukeltą judėjimą ir žalą — tai skirtingas matas nei magnitude.
Taip pat svarbu: jausmas dėl drebėjimo priklauso ne tik nuo magnitude, bet ir nuo židinio gylio, atstumo iki gyvenamosios vietos, vietinės geologijos (pvz., minkštos nuosėdos gali sustiprinti judėjimą) bei bangų tipo.
Istorija ir didžiausi užfiksuoti įvykiai
Charles F. Richter kartu su kolegomis, tarp jų Beno Gutenbergu, 1935 m. apibrėžė vietinę magnitude (ML) remiantis Wood–Anderson seismografu. Nuo to laiko terminas „Richterio skalė“ tapo plačiai vartojamas visuomenėje.
Didžiausiu istorijoje dažnai nurodomu užfiksuotu žemės drebėjimu laikomas Didysis Čilės žemės drebėjimas, įvykęs 1960 m., dažnai cituojamas su 9,5 balo verte (šiuolaikinėse lentelėse tai pateikiama kaip momento magnitudė ~Mw 9,5). Dėl to įvykio žuvo apie 6 000 žmonių. Iki šiol nėra patikimų įrašų apie žemės drebėjimą, pasiekusį 10 ar daugiau balų.
(Parengta pagal JAV geologijos tarnybos dokumentus)