Balto buvo Sibiro haskio, gimusio 1923 m. ir mirusio 1933 m., vardas. Balto išgarsėjo kaip vienas iš šunų, dalyvavusių 1925 m. vadinamajame „serumo bėgime“ (angl. Serum Run arba The Great Race of Mercy), kai antitoksinas nuo difterijos buvo skubiai gabenamas į Nome (Aliaska).
1925 m. sausį Nome, Aliaskoje, kilo dipterijos epidemija, kurios metu ypač buvo pavojinga vaikams. Pirmiausia bandyta siųsti vaistus laivu, tačiau laivas negalėjo pasiekti Nome dėl Beringo jūros ledo. Bandymas skraidyti lėktuvu taip pat žlugo — debesys, sniego pūga ir stiprus vėjas neleido skrydžiams. Dėl to serumas buvo išsiųstas traukiniu iš Ankoridžo (Aliaska) į Neneną (Aliaska), o iš ten likusią atkarpą — apie 674 mylias (apie 1 085 km) — perdavė rogių šunų komandos, vykdydamos keičiamą relę.
Rogelėje dalyvavo daug šunų ir musherių; ilgiausią ir vieną pavojingiausių atkarpų įveikė šuo Togo kartu su musheriu Leonhardu Seppala — jų indėlis daugelio istorikų vertinamas kaip kertinis. Rogių šunys pakaitomis vežė serumo ampules iki Nome. Paskutinę atkarpą į miestą vedė Balto, kurį vairavo musheris Gunnar Kaasen. Balto vedama komanda įvažiavo į Nome ir serumas buvo pristatytas laiku.
Gautas antitoksinas (difterijos serumas) padėjo suvaldyti epidemiją ir išgelbėjo daugelį vaikų. Dėl šių operacijų Balto, kiti šunys ir roges traukę vyrai buvo paskelbti didvyriais — juos sveikino miestai ir spauda visoje šalyje.
Balto populiarumas nusipelnė jam memorialo — po kelių mėnesių Niujorke, Centriniame parke, buvo atidengta Balto statula. Skulptorius — Frederick George Richard Roth — sukūrė bronzinį kūrinį, kurio įrašas pagerbia rogių šunis už ištvermę, lojalumą ir intelektą. Ši statula tebestovi Centriniajame parke ir tapo dažnu turistų bei vietinių lankytinu objektu.
Po šių įvykių Balto kartu su musheriu keliavo po Jungtines Valstijas; po mirties 1933 m. jo kūnas buvo balsuotas ir eksponuojamas muziejuje — jis išliko vienas iš labiausiai atpažįstamų serumo bėgimo simbolių. Vis dėlto istorikai ir entuziastai primena, kad šį sudėtingą gelbėjimo marsrutą įvykdė daug šunų ir musherių, o didžiausias atstumas ir sunkumai teko tokiems dalyviams kaip Seppala ir jo Togo — tad visuomenės pagarba skirta ne vienam individui, o visai komandai.
Serumo bėgimas įkvėpė vėlesnes rogių lenktynes ir kultūrinę atmintį — ši istorija dažnai minima knygose, filmuose ir kasmetiniuose renginiuose, pvz., ilgametėje Aliaskos rogių tradicijoje bei šiuolaikinėse varžybose, primenančiose šio gelbėjimo heroizmą.
