Basilosaurus (bazilozauras) — eoceno banginis: fosilijos, dydis, evoliucija

Basilosaurus (bazilozauras) — eoceno banginis: fosilijos, dydis ir evoliucija. Sužinokite apie 15–20 m ilgio jūrinį milžiną ir radinius Luizianoje bei Egipte.

Basilosaurus - banginių gentis, gyvenusi prieš 40-34 milijonus metų vėlyvajame eocene. Pirmosios basilozauro fosilijos buvo rastos Luizianoje (JAV), tačiau netrukus buvo aptikta ir kita rūšis, kurios daugybė išliko Egipto Fajumo telkiniuose.

Pirmoji B. cetoides fosilija buvo rasta Jungtinėse Valstijose ir iš pradžių manyta, kad tai kažkoks roplys, todėl ir buvo pavadintas "saurus", tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai jūrų žinduolis. Ričardas Ovenas norėjo šį padarą pervadinti Zeuglodonu ("yoglodonas"), tačiau pagal taksonomijos taisykles pirmasis gyvūno vardas liko nuolatinis. B. isis fosilijų rasta Egipte ir Jordanijoje.

Bazilozauras - toli gražu ne jūrinis roplys, o banginių evoliucijos etapas. Būdamas 15-20 m (49-66 pėdų), bazilozauras buvo vienas didžiausių to meto vandenynų gyvūnų. Bazilozauras išnyko per eoceno išnykimą.

Atradimo istorija ir taksonomija

Basilosaurus pirmą kartą aprašytas XIX a. pradžioje iš fosilijų randamų Šiaurės Amerikoje. Dėl ilgos, sraigtinės kūno formos ir didelių dantų iš pradžių buvo klaidingai laikomas roplio liekanomis. Vėliau, analizuojant kaukolės ir vidinės ausies struktūrą, tapo aišku, kad tai yra tikras jūrų žinduolis – ankstyvasis protobanginis (archaeocete). Dvi gerai žinomos rūšys yra Basilosaurus cetoides ir Basilosaurus isis, pastaroji gausiai reprezentuota Egipto Fajumo sluoksniuose.

Morfologija ir dydis

• Ilgis: dauguma vertinimų nurodo apie 15–20 m ilgio kūną, todėl bazilozauras buvo vienas didžiausių eoceno vandenynų plėšrūnų.
• Kūno forma: labai ištempta liemens dalis su ilgesnėmis uodegos stuburo dalimis – tai rodo galbūt „ailenę“ tipo (angasno) plaukimo būdą, kitaip nei šiuolaikiniai banginiai, kurie naudoja vertikalią uodegos plokštumą.
• Galva ir dantys: tvirta kaukolė su heterodontiniais dantimis (įvairių formų – kandžiai, iltiniai, krūminiai), tinkamais gaudyti žuvis, kalmarus ir kitus jūrinius žinduolius ar jų dalis.
• Padaliniai: buvę mažytės, tačiau matomos užpakalinės kojos (vestigialios porinės galūnės), kurios nebuvo panaudotos plaukiojimui – tikėtina, kad jos tarnaudavo poravimosi metu kaip laikikliai arba turėjo kitą reprodukcinę funkciją.
• Ausis ir jutimai: vidinės ausies struktūra rodo adaptacijas girdėti po vandeniu, todėl bazilozauras buvo gerai prisitaikęs medžioti jūroje.

Elgesys ir mityba

Bazilozauras buvo aktyvus plėšrūnas. Jo dantys leido mėtyti ir sutraukti didesnį grobį; fosilijos rodo įkandimų žymes ant kitų jūrinių žinduolių ir žuvų kaulų. Greičiausiai jis medžiojo atviruose vandenyse ir prie kontinentinių žvaigždžių, naudojosi uodegos bei kūno raumenų judesiais ritmais varomam plaukimo stiliui. Socialinis elgesys nėra gerai žinomas – dalis mokslininkų spėja, kad bazilozaurai galėjo gyventi pavieniai arba nedidelėmis grupėmis.

Evoliucinis kontekstas ir reikšmė

Basilosaurus priklauso archaeocetams – tai grupė, rodanti pereinamąją stadiją tarp sausumos žinduolių ir modernių banginių. Jo anatomija liudija, kaip žinduoliai palaipsniui prarado tinkamumą gyventi sausumoje (dar išlikusios porinės kojos, bet sumažėjusios) ir tobulino hidrodinamiką bei klausos organus prisitaikymui prie gyvybės vandenyse. Po bazilozaurų eros banginių linijos toliau evoliucionavo į pilnai vandenines formas – moderniuosius odontocetus ir mysticetus.

Fosilijos ir reikšmingiausi radiniai

Pagrindiniai radimvietės:

• Luizianos ir kiti pietryčių JAV sluoksniai (ypač Jungtinėse Valstijose) – čia rasta B. cetoides liekanų.
• Egipto Fajumo telkiniai – didelės serijos gerai išsilaikiusių B. isis fosilijų, leidžiančių atidžiai rekonstruoti anatomicines detales.
• Jordanija – taip pat rasta B. isis fragmentų bei kitų eoceno jūrinės faunos liekanų.

Fosilijos padėjo nustatyti bazilozaurų biologiją: išsaugotos kaukolės, dantys, daug stuburo slankstelių, o kai kur rastos ir mažos užpakalinės galūnės. Kai kuriose liekanose matyti įkandimų pėdsakai, leidžiantys rekonstruoti trofinius ryšius to meto ekosistemoje.

Išnykimas

Bazilozaurai dingsta vėlyvajame eocene, maždaug prieš 34 milijonus metų. Manoma, kad tam įtakos turėjo klimato atšalimas, jūrų lygio svyravimai ir ekosistemų pertvarkos, taip pat konkurencija su labiau specializuotais, greitesniais arba efektyvesniais plėšrūnais ir žuvimis. Po bazilozaurų išnykimo banginių evoliucija tęsėsi link modernių formų, kurios geriau prisitaikė prie naujų sąlygų.

Įdomybės

• Basilosaurus pavadinimas reiškia „karališkąjį gyvatę“ (iš graikų kalbos), nes pradžioje manyta, jog tai primityvus roplys su ilgu kūnu.
• Vestigialios kojos – retas pavyzdys, kai galima aiškiai pamatyti pereinamosios fazės organų pėdsakus dideliame jūriniame žinduolyje.
• Fosilijų gausa Egipte darė didelę įtaką XIX a. paleontologijos tyrimams ir supratimui apie banginių kilmę.

Apibendrinant, bazilozauras yra vienas svarbiausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kaip sausumos žinduoliai žengė į vandenynus ir per milijonus metų tapo pilnai jūriniame gyvenime gyvenančiais banginiais. Jo fosilijos ne tik papildo žinias apie anatomiją ir ekologiją, bet ir padeda suprasti evoliucijos procesus platesniame geologiniame kontekste.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra bazilozauras?

K: Kada gyveno basilozauras?

K: Kur buvo rastos pirmosios bazilozauro fosilijos?

K: Kodėl iš pradžių buvo manoma, kad bazilozauras yra roplys?

K: Ką Ričardas Ovenas norėjo pervadinti bazilozauru ir kodėl jam nepavyko?

K: Koks yra bazilozauro ilgis?

K: Kada išnyko bazilozauras?

Paieška pagal raidę