Niežai (Sarcoptes scabiei) — priežastys, simptomai ir plitimas

Niežus sukelia erkės Sarcoptes scabiei patelė. Ši erkė yra ektoparazitas, kuri įsikasa į išorinį odos sluoksnį, ten gyvena, kiaušinėlius deda į savus „takelius“ ir sukelia vietinį uždegimą bei niežulį.

Niežų simptomai dažniausiai atsiranda dėl alerginės reakcijos į erkės produktus (kiaušinėlius, išmatas ir pan.). Pagrindiniai požymiai:

Intensyvus niežulys, dažniausiai stiprėja naktį;
Maži, pakilę bėrimai (papulės), kartais su pūslelėmis arba mazgeliais;
Trumpi, vingiuoti „takeliai“ odoje – erkės įkandimų ir kasimo vietos;
Dažniausios lokalizacijos: tarpupirščiai, riešai, alkūnės, pažastys, juosmuo, sėdmenys, vyruose — sėklidžių srityje; kūdikiams ir kūdikiams – veidas, galva, pėdos;
Galimos komplikacijos – antrinės bakterinės odos infekcijos (pvz., impetigo).

Kaip plinta

Niežai dažniausiai perduodami per tiesioginį ilgalaikį odos kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu (paprastai bent ~10 minučių). Liga gali plisti net ir tuo atveju, jei asmeniui dar nepasireiškė simptomai. Perpildytos gyvenimo sąlygos — vaikų priežiūros įstaigos, grupinio gyvenimo namai, kalėjimai, slaugos įstaigos — padidina užsikrėtimo riziką. Vietovėse, kur trūksta vandens ar higienos galimybių, užsikrėtimo rizika taip pat padidėja.

Erkė yra labai maža ir paprastai tiesiogiai nematoma. Patelės įsikasa į odą, deda kiaušinėlius; jų gyvavimo ciklas užtrunka kelias savaites: kiaušinių perėjimas, vikšrų išsivystymas ir subrendusių erkių atsiradimas. Užsikrėtusio asmens oda gali būti užkrečiama tol, kol pradedamas veiksmingas gydymas.

Diagnozė

Diagnozė dažniausiai nustatoma pagal simptomus ir odos pokyčius (typiniai burrows). Gydytojas gali atlikti odos pažeidimo apžiūrą, dermatoskopiją arba imti odos šveitimo mėginį (skrubą) mikroskopiniam tyrimui, kad identifikuotų erkes, jų kiaušinėlius ar išmatas. Kartais diagnozę patvirtina ir epidemiologiniai požymiai (kelios šeimos nariai ar bendruomenės nariai su tokiais pačiais simptomais).

Gydymas

Topiniai preparatai: permethrinas 5% kremas yra dažniausiai rekomenduojamas — tepamas visam kūnui nuo kaklo žemyn (kūdikiams ir mažiems vaikams — ir ant galvos/veido pagal instrukcijas), laikomas 8–14 val., po to nuplaunamas. Dažnai procedūra kartojama po 7 dienų.
Oralinis ivermektinas: vartojamas suaugusiems ir tam tikroms rizikos grupėms arba platinamos/krustinės formos atvejais (dozavimas ir schema pagal gydytojo nurodymus).
Krustinė (Norvegijos) forma reikalauja agresyvesnio gydymo — derinio: kelių dozių ivermektinas ir intensyvus topinių preparatų taikymas.
Simptominei pagalbai gali būti skiriami antihistamininiai vaistai nuo niežulio arba vietiniai steroidai.
Visi artimi kontaktai turi būti gydomi tuo pačiu metu, net jei simptomų dar nėra, kad būtų nutrauktas perdavimas.

Prevencija ir higiena

Išplaukite drabužius, patalynę ir rankšluosčius karštame vandenyje ir išdžiovinkite aukštoje temperatūroje arba cheminio valymo būdu.
Dalykius, kurių negalima skalbti, galima sandariai supakuoti į plastiką 72 valandoms — erkės išgyvena ne ant žmogaus kelias dienas.
Venkite ilgalaikio odos kontakto su užsikrėtusiais asmenimis; slaugos įstaigose taikykite izoliavimo priemones.
Vakoms higienos priemonės ir mažesnis žmonių susitelkimas sumažina plitimą.

Kada kreiptis į gydytoją

Kreipkitės į gydytoją, jei turite stiprų niežulį, matote tipinius „takelius“ ar bėrimus arba jei simptomai nesugeba nuslopti po savarankiško gydymo. Taip pat svarbu kreiptis, jeigu atsiranda karščiavimas, didėjantis paraudimas ar pūlingi židiniai — tai gali reikšti antrinę bakterinę infekciją.

Galimos komplikacijos

Dažniausia komplikacija — antrinė bakterinė odos infekcija (pvz., stafilo- ar streptokokinė), kuri gali reikalauti antibiotikų. Retais atvejais sunkios sisteminės komplikacijos gali kilti ypač pažeidžiamiems asmenims (vyresniems, imunodeficito būklėse). Neužgydytos ir kartotinės bakterinės infekcijos gali turėti ilgalaikių pasekmių.

Jei kyla abejonės dėl diagnozės ar gydymo schemos, visada geriausia pasitarti su šeimos gydytoju arba dermatologu.