Šuklaphanta nacionalinis parkas (Nepalas) – Terai pelkės, užliejamos pievos

Atraskite Šuklaphanta nacionalinį parką (Nepalas) – unikalios Terai pelkės, užliejamos pievos, gyvūnija ir tigrų buveinė. Sužinokite apie ekologiją ir laukinę gamtą.

Šuklaphanta nacionalinis parkas yra saugoma teritorija Nepalo Tolimųjų vakarų regiono Terai regione. Jis užima 305 km² (118 kv. mylių) plotą. Teritoriją dengia didelės atviros užliejamos pievos, mišrūs miškai, upių vagos ir tropinės pelkės. Parko reljefas svyruoja nuo maždaug 174 iki 1386 m aukštyje. Įsteigtas 1976 m. kaip Karališkasis Šuklaphanta laukinės gamtos rezervatas, vėliau perklasifikuotas į nacionalinį parką. Nedidelė parko dalis yra šiaurinėje Rytų–Vakarų greitkelio pusėje ir ten įrengtos perėjimo juostos, skirtos sezoninei laukinių gyvūnų migracijai į Sivaliko kalvas. Rytinę parko ribą iš dalies sudaro Syali upė, o pietinę ir vakarinę — tarptautinė siena su Indija.

Indijoje prie pat sienos esantis Kišanpuro laukinės gamtos draustinis (sudarantis kartu su Šuklaphanta bendrą apsaugos zoną) yra svarbi grupei prijungiama teritorija. Indijos tigrų rezervatas Kišanpuro laukinės gamtos draustinis užima apie 439 km² (169 kv. mylių) ir kartu su Šuklaphanta sudaro Tigrų apsaugos vienetą (TUV) Sukla Panta–Kišanpūras. Ši tarptautinė jungtis apima apie 1,897 km² (732 kv. mylios) ploto aliuvinių pievų ir subtropinių drėgnų lapuočių miškų bloką, sudarančią vientisą buveinių koridorių tarp Nepalo ir Indijos dalies Terai lanko kraštovaizdyje.

Ekosistema ir biologinė įvairovė

Šuklaphanta priklauso Terai-Duaro savanų ir pievų ekoregionui ir yra vienas geriausiai išsaugotų užliejamų pievų pavyzdžių Pietų Azijoje. Didžiąją parko dalį užima atviros žolės augmenijos masyvai, kuriuose periodiškai kaupiasi vanduo — tai sudaro palankias sąlygas daugeliui stambių žinduolių, paukščių ir batrachijų migracijai bei šėrimui.

Gyvūnai ir paukščiai

Parkas žinomas dėl gausios laukinės faunos, tarp kurios išsiskiria įvairūs ungulatai bei plėšrūnai. Svarbiausi rūpestingi objektai:

• Pelkinis elnias (barasingha) – vienas iš pagrindinių parko simbolių, naudojantis didžiules atviros pievas.
• Bengalų tigras – aptinkamas tiek pačiame parke, tiek gretimame Kišanpuro draustinyje; teritorija yra svarbi tigrų tautinio skaičiaus palaikymui.
• Indijos drambliai – migruoja per pievas ir miškingesnes teritorijas.
• Kiti žinduoliai: gaurai (Bos gaurus), sambarai, hog deer, šakalai, lapės ir kt.
• Paukščiai: parko pievos ir pelkės pritraukia vandens paukščius, medžiotojus ir migracinius sparnuočius – tai populiari vieta paukščių stebėtojams.

Apsauga, valdymas ir tarptautinis bendradarbiavimas

Šuklaphanta yra svarbi dalis platesnio Terai lanko (Terai Arc Landscape) kraštovaizdžio, kuriame vyksta transnacionalinis biologinės įvairovės išsaugojimo darbas. Parko valdymas apima anti-brakonieriavimo priemones, bendruomenių įtraukimą į apsaugos veiklas, buveinių atkūrimą ir ekologinių koridorių palaikymą tarp Nepalo ir Indijos saugomų teritorijų. Dėl sienos vietovės bendradarbiavimas su Indijos pusės Kišanpuro draustiniu yra ypač svarbus didelių migracinių gyvūnų – tigrų, dramblių ir elnių – išlikimui.

Lankymas ir turizmas

Parkas siūlo galimybes paukščių stebėjimui, safari po pievas ir gamtos takus. Geriausias laikas stebėti vandens paukščius ir migraciją – sausasis sezonas bei vėlyvas ruduo–žiemą, kai pievos būna atviros ir gyvūnai sutelktai maitinasi. Lankytojams rekomenduojama įsigyti leidimus ir vadovautis parko taisyklėmis, kad būtų sumažintas poveikis jautrioms buveinėms.

Pagrindinės grėsmės

• Brakonieriavimas ir nelegalus laukinės gamtos prekyba.
• Žemės panaudojimo pokyčiai ir intensyvi žemdirbystė prie parko ribų.
• Žmogaus ir laukinės faunos konfliktai (pvz., dramblių ir žmonių susidūrimai).
• Infrastruktūros plėtra, kuri gali fragmentuoti buveines ir migruojančius koridorius.

Šuklaphanta išlieka reikšminga saugoma teritorija ne tik Nepalui, bet ir visam Terai regionui, sauganti unikalią užliejamų pievų ekosistemą ir daugybę retų bei nykstančių rūšių. Tolimesnis sėkmingas parko valdymas priklauso nuo efektyvaus transnacionalinio bendradarbiavimo, vietos bendruomenių įtraukimo ir tęstinių apsaugos priemonių įgyvendinimo.

Istorija

Ši vietovė buvo Nepalo valdančiosios klasės medžioklės vieta. 1969 m. ji buvo paskelbta karališkuoju medžioklės rezervatu. 1973 m. vietovė buvo pervadinta į Karališkąjį Sukla Phanta laukinės gamtos rezervatą. Iš pradžių jo plotas buvo 155 km (²60 kv. mylių). XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje teritorija buvo padidinta iki dabartinio dydžio. 2004 m. gegužės mėn. buvo pridėta 243,5 km (²94,0 kv. mylių) buferinė zona. 2017 m. saugomos teritorijos statusas pakeistas į nacionalinį parką.

Pavadinimas Suklaphanta kilęs nuo vienos iš pievų, esančių saugomoje teritorijoje. Pagrindinė pieva, vadinama Sukla Phanta, yra didžiausia ištisinė pieva Nepale. Ji užima apie 16 km (²6,2 kv. mylios) plotą.

Šuklafantos nacionalinio parko džiunglės kadaise buvo senovės karalystės teritorija. Kai kuriose vietose vis dar galima pamatyti tos karalystės griuvėsių. Netoli Rani Talo, parke esančio ežero, tebėra išlikęs plytų diržas. Juostos apskritimo ilgis siekia 1 500 m (59 000 col.). Vietiniai gyventojai mano, kad tai yra Tharu karaliaus Singpalo tvirtovės liekanos.

Sukla Phanta laukinės gamtos rezervato ir buferinės zonos žemėlapis, Nepa

Augalai

Parke auga apie 700 rūšių augalų. Iš jų 553 vaskuliariniai augalai, 18 pteridofitų, 410 dviskilčių ir 125 vienskilčių. Beveik pusę rezervato augalijos sudaro pievos. Pagrindinės žolių rūšys yra Imperata cylindrica ir Heteropogon contortus. khagra nendrės (Phragmites karka) ir Saccharum spontaneum. Jos auga pelkėse aplink septynis mažus ežerėlius. Pagrindinis miško tipas - salos. Šalia upių auga hair ir sissoo. Medžiais apaugusios pievos kelia didelę grėsmę ilgalaikiam pagrindinių augalų egzistavimui. Medžiai uždengia visas po jais augančias žoles, daugiausia tas, kurioms reikia daugiau saulės šviesos. Medžių sėklos pasklinda po visas pievas. Jos dažniausiai sudygsta šalia esamų medžių. Be to, medžiai padeda augti pavėsį mėgstančioms žolėms ir neleidžia augti saulę mėgstančioms rūšims. Šis sukcesijos procesas paprastai laikui bėgant pievas paverčia miškais.

Imperata cylindrica yra viena iš pagrindinių žolių rūšių, aptinkamų parko fantuose.

Gyvūnai

Didelę teritoriją aplink ežerus užima atviros pievos ir pelkės. Šioje teritorijoje gyvena įvairių rūšių gyvūnai. Upėse, ežeruose ir tvenkiniuose užfiksuotos 28 žuvų rūšys ir 12 roplių ir varliagyvių rūšių. užfiksuota. Tarp jų - mahseer ir rohu, krokodilas murgas, Indijos uolinis pitonas, monitorinis driežas, Indijos kobra, paprastasis kraitas ir rytietiškoji žiurkėnaitė.

Žinduoliai

Dabartiniuose kontroliniuose sąrašuose yra 46 žinduolių rūšys. Iš jų 18 yra saugomos pagal CITES, pavyzdžiui, Bengalijos tigras, Indijos leopardas, lokys tinginys, pelkinis elnias, dramblys ir kiškis. Didieji vienaragiai raganosiai buvo perkelti iš Čitvano nacionalinio parko.

Parko pievose susibūrę pelkiniai elniai yra didžiausi pasaulyje. Kiškių populiacija gali būti tarptautinės reikšmės. 2013 m. duomenimis, rezervate buvo 2170 pelkinių elnių. 2016 m. pavasarį saugomoje teritorijoje pirmą kartą fotoaparatu-gaudykle buvo nufotografuota rūdžių spalvoskatė.

Paukščiai

Iš viso užregistruotos 423 paukščių rūšys. Parke gyvena didžiausia Nepale bengališkųjų giesmininkų populiacija. Tai vakarinė pelkinio frankolino, Džerdono krūmokšnio, rudagalvio žolinio paukščio, kaštoninės kregždės ir Džerdono kregždės augavietės riba. Geltonkaklių giesmininkams tai yra šiaurės vakarų riba, o Finn's weaver'iui - rytinė riba. Tai taip pat svarbiausia nuolatinė Hodgsono krūmokšnio žiemavietė. Tarp miško paukščių yra dėmėtoji pelėda, sutemų pelėda, rudagalvė pelėda ir rytinis ragas. Miškai taip pat svarbūs didžiajam dančiasnapiui ir baltajam gandrui. Perintys gyventojai yra baltasis grifas, lieknasis grifas, mažasis adjutantas, pilkasis erelis žuvininkas, dagilis ir rudagalvis žiogelis. Vasarą čia lankosi sarios gervės, dažytieji eršketai ir šermuonėliai. Žiemos svečiai yra didysis raktažolė, baltasis garnys, rudagalvė musinukė ir rudagalvė musinukė, tačiau jie nėra dažni.

2005 m. sausio mėn. atliktos apklausos metu iš viso užregistruota 19 Hodgsono krūmokšnių. Po metų, 2006 m., buvo užregistruoti tik 8 patinai.

Stebimas driežas


Pelkinis elnias


Geltonausiai giesmininkai


Pilkasis erelis žuvininkas

Klausimai ir atsakymai

K: Kur yra Šuklafantos nacionalinis parkas?

K: Kokio tipo reljefas yra šiame nacionaliniame parke?

K: Koks šio nacionalinio parko aukščio diapazonas?

K: Kada šis nacionalinis parkas buvo įsteigtas kaip karališkasis laukinės gamtos rezervatas?

K: Kas sudaro rytinę šio nacionalinio parko ribą?

K: Kokio dydžio yra Kišanpuro laukinės gamtos draustinis?

K: Kokiam ekoregionui priklauso šis draustinis?

Paieška pagal raidę