Prancūzijos socialistų partija

Istorija

Prancūzijos socializmas iki 1969 m.

Po Paryžiaus komunos nesėkmės (1871 m.) prancūzų socializmui buvo vaizdžiai nupjauta galva. Jo lyderiai buvo nužudyti arba ištremti. Pirmoji Prancūzijos socialistų partija - Prancūzijos socialistų darbininkų federacija (Fédération des travailleurs socialistes de France arba FTSF) - buvo įkurta 1879 m.

1899 m. Millerand'o dalyvavimas Pierre'o Waldecko-Rousseau kabinete sukėlė diskusiją dėl socialistų dalyvavimo "buržuazinėje vyriausybėje". Po trejų metų Jaurèsas, Allemane'as ir possibilistai įkūrė Prancūzijos socialistų partiją, o Guesde'as ir Vaillant'as - Prancūzijos socialistų partiją. Vėliau, 1905 m. per Globe kongresą, šios dvi grupės susijungė į Tarptautinio darbininkų internacionalo Prancūzijos sekciją (Section française de l'Internationale ouvrière arba SFIO). Jaurèsas tapo partijos vadovu.

Prancūzijos socialistai buvo nusiteikę pacifistiškai, tačiau po 1914 m. Žoreso nužudymo jie nesugebėjo pasipriešinti militarizmo bangai, kilusiai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.

Socialistai smarkiai susiskaldė dėl dalyvavimo karo meto nacionalinės vienybės vyriausybėje. 1919 m. antikariniai socialistai patyrė didelį pralaimėjimą rinkimuose. 1920 m. per Tūro suvažiavimą dauguma ir kairysis partijos sparnas atsiskyrė ir įkūrė Komunistų internacionalo Prancūzijos skyrių (Section française de l'Internationale Communiste arba SFIC). Ši partija įstojo į Lenino įkurtą Trečiąjį internacionalą. Dešinysis sparnas, vadovaujamas Léono Blumo, išlaikė "senuosius namus" ir liko SFIC.

1934 m. komunistai pakeitė savo poziciją ir trys partijos susivienijo į Liaudies frontą, kuris laimėjo 1936 m. rinkimus ir atvedė Blumą į valdžią kaip pirmąjį Prancūzijos socialistų ministrą pirmininką.

1944 m. išlaisvinus Prancūziją, SFIO sudarė koaliciją su galinga Komunistų partija (kuri tapo pagrindine kairiąja partija) ir krikščionių demokratų MRP. Ši sąjunga neišgyveno Šaltojo karo. Blumas pasiūlė sukurti Trečiąją jėgą su centro kairiosiomis ir centro dešiniosiomis partijomis prieš gaullistus ir komunistus. Tačiau jo kandidatą į SFIO vadovus Danielį Mayerį nugalėjo Guy Mollet.

Mollet palaikė kairysis partijos sparnas. Paradoksalu, bet jis kalbėjo marksistine kalba, nekvestionuodamas sąjungos su centru ir centro dešine. 1956 m. jis buvo ministras pirmininkas, vadovavęs mažumos vyriausybei. 1959 m. SFIO grįžo į opoziciją.

SFIO nekėlė savo kandidato 1965 m. rinkimuose. Todėl ji parėmė François Mitterrand'o, buvusio Ketvirtosios respublikos ministro, konservatoriaus, vėliau nepriklausomo kairiųjų pažiūrų kandidato, kandidatūrą. Jis buvo griežtai nusiteikęs prieš gaulistus. Jis pasiekė garbingą rezultatą ir netikėtai antrajame rinkimų ture susidūrė su de Goliu. Taip jis tapo nekomunistinių kairiųjų lyderiu.

Siekdamos egzistuoti tarp kairiųjų lyderės Komunistų partijos ir šaliai vadovaujančios Gaullistų partijos, SFIO, radikalai ir kairiosios respublikonų grupės, vadovaujamos Mitterrand'o, įkūrė Demokratinių ir socialistinių kairiųjų federaciją.

PS ir "Kairiųjų sąjungos" įkūrimas (1969-1981 m.)

1969 m. SFIO pakeitė Socialistų partija (Parti socialiste, PS). Prie jos prisijungė Pjero Mendeso-Franso šalininkų klubai (Alaino Savary vadovaujama Kairiųjų atsinaujinimo klubų sąjunga) ir kairiųjų respublikonų grupės (Žano Popereno socialistų grupių ad klubų sąjunga). Issy-les-Moulineaux suvažiavime Alainas Savary buvo išrinktas pirmuoju sekretoriumi, kuriam pritarė jo pirmtakas Guy Mollet. Jis pasiūlė "ideologinį dialogą" su komunistais.

Po dvejų metų prie partijos prisijungė Francois Mitterrand'o šalininkų klubai (Respublikonų institucijų suvažiavimas). Mitterrand'as nugalėjo Savary-Mollet duetą, pasiūlęs rinkimų programą su komunistais.

Miterano prezidentavimas ir valdžios praktika (1981-1995 m.)

1981 m. Mitterrand'as nugalėjo neoliberalą Valéry Giscard d'Estaing'ą ir tapo pirmuoju socialistu, visuotiniuose rinkimuose išrinktu Prancūzijos prezidentu.

1986 m. PS prarado daugumą Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje, todėl Mitterrand'as buvo priverstas "sugyventi" su konservatyvia Jacques'o Chiraco vyriausybe. Nepaisant to, 1988 m. Miteranas buvo perrinktas prezidentu su nuosaikia programa "Vieninga Prancūzija". Jis nesiūlė nei nacionalizacijos, nei privatizacijos. Ministru pirmininku jis pasirinko populiariausią ir nuosaikiausią iš socialistų politikų Michelį Rocard'ą. Jo kabinete dirbo 4 centro dešinės ministrai, tačiau 1988 m. birželio mėn. išrinktoje Nacionalinėje asamblėjoje jį palaikė tik dauguma.

Antrosios kadencijos metu Mitterrand'as daugiausia dėmesio skyrė užsienio politikai ir Europos kūrimui.

Jospinas ir "daugialypė kairė" (1995-2002 m.)

Opozicijoje PS sudarė koaliciją su kitomis kairiosiomis jėgomis: PCF, Žaliųjų partija, Kairiųjų radikalų partija ir MDC. Ši "daugialypė kairė" (Gauche plurielle) laimėjo 1997 m. parlamento rinkimus, o Jospinas tapo trečiojo "sambūrio" ministru pirmininku.

Jo politika buvo iš esmės progresyvi, bet mažai susijusi su socializmu, kaip jis tradiciškai suprantamas. Aubry įstatymai sutrumpino darbo laiką iki 35 valandų per savaitę. Buvo įvestas visuotinis sveikatos draudimas. Tačiau buvo vykdoma privatizacijos politika.

2002 m. balandžio 21 d. Jospinas iškrito iš pirmojo prezidento rinkimų turo.

Po 2002 m. šoko

Per 2004 m. regioninius rinkimus socialistai patyrė didelį sugrįžimą. Sudarę koaliciją su buvusiais "daugiataučiais kairiaisiais", jie gavo valdžią 20 iš 22 didmiesčių regionų (visuose, išskyrus Elzasą ir Korsiką) ir keturiuose užjūrio regionuose. Iš tikrųjų, tai buvo naudinga dėl "sankcijų balsavimo" prieš dešiniuosius.

2004 m. gruodžio 1 d. 59 % Socialistų partijos narių nusprendė pritarti siūlomai Europos Konstitucijai. Tačiau keli žinomi partijos nariai, tarp jų Laurent'as Fabiusas ir kairiųjų pažiūrų Henri Emmanuelli bei Jeanas-Lucas Mélenchonas, prašė rinkėjų balsuoti "prieš" 2005 m. gegužės 29 d. Prancūzijoje vykusiame referendume dėl Europos Konstitucijos, kuriame siūloma Konstitucija buvo atmesta.

2007 m. prezidento rinkimai

2007 m. prezidento rinkimuose pasirodė daug potencialių kandidatų: François Hollande'as, Laurent'as Fabiusas (prisijungęs prie kairiojo partijos sparno), Dominique'as Strauss-Kahnas (teigęs, kad atstovauja "socialdemokratijai"), Jackas Langas, Martine Aubry ir Ségolène Royal, kuri pagal apklausas buvo favoritė.

2006 m. lapkričio 16 d. Socialistų partijos nariai 60 % balsų dauguma savo kandidate išrinko Ségolène Royal. Jos varžovai Strauss-Kahn ir Fabius gavo atitinkamai 21 % ir 19 % balsų.

Pirmajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture surinkusi 25 proc. balsų, Ségolène Royal pateko į antrąjį turą, bet 2007 m. gegužės 6 d. pralaimėjo Nicolas Sarkozy.

Iš kairės į dešinę: Dominique Strauss-Kahn, Bertrand Delanoë ir Ségolène Royal sėdi pirmoje eilėje 2007 m. vasario 6 d. Prancūzijos socialistų partijos surengtame susitikime Carpentier salėje Paryžiuje.

Lyderystė

Pirmieji sekretoriai nuo 1969 m:

• Alainas Savary (1969-1971 m.)
• François Mitterrand'as (1971-1981 m.)
• Lionelis Jospinas (1981-1988 m.)
• Pierre Mauroy (1988-1992 m.)
• Laurent Fabius (1992-1993 m.)
• Michel Rocard (1993-1994 m.)
• Henri Emmanuelli (1994-1995 m.)
• Lionelis Jospinas (1995-1997 m.)
• François Hollande'as (1997-2008 m.)
• Martine Aubry (2008-2012 m.)
• Harlem Désir (2012-...)

Susiję puslapiai

• Socializmas