Swatantra partija - Indijos klasikinė liberali politinė partija, veikusi 1959–1974 m. Ji buvo įkurta 1959 m. C. Rajagopalachari (Chakravarti Rajagopalachari, dažnai vadinamo "Rajaji") iniciatyva kaip atsakas į, pagal jo vertinimą, stiprėjančias socialistines ir etatistines Indijos nacionalinio kongreso pažiūras, kuriose dominuodavo Jawaharlal Nehru. Swatantra (sanskrito kalba reiškia "laisvė") pasisakė už individualias laisves, rinkos ekonomiką, mažesnį valstybės kišimąsi į ūkinę veiklą ir stipresnę property teisę. Partija pritraukė paramą iš kai kurių prekybininkų, pramonininkų ir tradicinių žemvaldžių sluoksnių—zamindarų bei buvusių princų šeimų—ypatingai regioniniuose lygiuose, tačiau jos narystė oficialiai nebuvo ribojama pagal religiją, kitaip nei hinduistinėje nacionalistinėje partijoje Bharatiya Jana Sangh.

Įkūrimas ir programinė kryptis

1960 m. Rajagopalacharis ir jo bendražygiai parengė 21 punkto manifestą, kuriame aiškiai išdėstė motyvus partijos steigimui: gynybą prieš centristinį ir nacionalizuojantį ekonomikos kursą, laisvosios rinkos principų gynimą, decentralizaciją, mažesnį mokesčių ir reguliavimo aparatą bei individualias ir pilietines laisves. Swatantra taip pat pabrėžė federalizmą, laisvą prekybą ir laisvą žemės rinką, o kai kuriose pozicijose pasižymėjo ir konservatyviais elementais—pvz., parama tradiciniams žemės savininkams.

Rinkimų rezultatai ir politinė įtaka

Per 1962 m. visuotinius rinkimus, pirmuosius po susikūrimo, Swatantra surinko apie 6,8 % visų balsų ir iškovojo 18 vietų trečiajame Lok Sabha (1962–1967 m.). Partija tapo reikšminga opozicine jėga keturiose valstijose—Bihare, Radžastane, Gudžarate ir Orisoje—kur regioniniuose rinkimuose turėjo didesnį svorį. Iki 1967 m., prieš ketvirtąją Lok Sabhos rinkimus, Swatantra išsiplėtė ir sustiprėjo kai kuriose Indijos dalyse; 1967 m. ji surinko apie 8,7 % balsų ir tapo pagrindine opozicija, laimėjusi 44 vietas (Lok Sabha 1967–1971 m.).

1971 m. Swatantra prisijungė prie "Didžiojo aljanso" (angl. Grand Alliance / Maha Yuti) — laikinų, įvairių partijų susivienijimo, kurių tikslas buvo nugalėti tuometinę ministrę pirmininkę Indirą Gandhi. Tačiau Indira Gandhi ir Kongreso partija tuo metu turėjo didelį populiarumą; Swatantra 1971 m. užsitikrino tik aštuonias vietas ir surinko apie 3 % visų balsų.

Nusileidimas ir susijungimas

1972 m. mirė partijos įkūrėjas Rajagopalacharis; po jo mirties Swatantra neteko ryškaus lyderio ir ėmė smukti. Politinį nuosmukį pagilino Indira Gandhi asmeninė populiarumo banga, Kongreso stiprėjimas ir regioninių partijų fragmentacija. Iki 1974 m. Swatantra persitvarkė ir galiausiai susijungė su Charano Singho vadovaujama Bharatiya Kranti Dal bei kitomis anti-Kongreso jėgomis, dalyvaudama platesniuose koaliciniuose judėjimuose, kurie vėliau prisidėjo prie plačiau žinomų opozicinių sąjungų, vedusių prie Janata koalicijos 1977 m.

Reikšmė ir paveldas

  • Ideologinis indėlis: Swatantra buvo pagrindinė klasikinio liberalizmo balsė Indijos politikoje XX a. viduryje — ji kėlė klausimus apie laisvą verslą, mažesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje ir asmenines laisves.
  • Socialinis pagrindas: partija labiau rėmėsi regioniniais elitais ir žemvaldžių sluoksniais nei plataus masto darbininkų ar žemės ūkio darbuotojų mobilizacija.
  • Politinė įtaka: nors Swatantra niekada netapo dominuojančia nacionaline jėga, jos egzistavimas prisidėjo prie politinio pluralizmo Indijoje ir sudarė pagrindą vėlesnėms anti-kongresinėms koalicijoms.

Nepaisant trumpo gyvavimo laikotarpio, Swatantra partija paliko pėdsaką Indijos politinėje istorijoje kaip aiškus klasikinių liberalų ir rinkos ekonomikos gynėjas, o jos veikla atspindėjo to meto ideologines diskusijas apie valstybės vaidmenį naujai nepriklausomoje Indijoje.