Auksaplaukė ir trys meškiukai: pasaka, kilmė ir siužetas
Auksaplaukė ir trys meškiukai: pasakos kilmė, siužetas ir adaptacijos — nuo Southey kūrinio iki animacijos ir interpretacijų. Atrask istorijos raidą.
„Trijų meškiukų istorija“ yra literatūrinė pasaka, kurią parašė Robertas Southey ir pirmą kartą paskelbė 1837 m. savo esė ir apsakymų rinkinyje. Southey'aus pasakojime pagrindinis veikėjas iš pradžių yra bjauri sena moteris, kuri įžengia į trijų jaunikių meškų namus, kol šie būna išėję. Ji paragauja jų maisto, sulaužo mažąją kėdę ir užmiega vienoje iš lovų; kai ją aptinka meškos, ji pabėga. Vėlesnėse adaptacijose ir perpasakojimuose personažai ir tam tikri siužeto elementai keitėsi: trys meškos dažnai pavaizduojami kaip tėvukas, mamytė ir mažasis meškiukas, o įsibrovėle tapo maža mergaitė, dažnai vadinama Auksaplauke.
Siužetas (trumpai)
Tipinėje pasakojimo versijoje yra tokios scenos:
- Meškų šeima ruošia maistą: trys dubenys košės ar kito patiekalo skirtingo karštumo arba skonio.
- Auksaplaukė patikrina visus dubenėlius (perkaršta, per šalta, idealiai tinkama), sėdi ant trijų kėdžių (didžiausia, vidutinė, mažiausia — ir mažiausia sulūžta) ir galiausiai užmiega mažojo meškiuko lovoje.
- Meškos sugrįžta, pastebi išvaizdos ir pertvarkytus namų daiktus, randa įsibrovėlę ir ji pabėga arba išsigąsta — priklausomai nuo versijos.
Kilmė ir variantai
Pasakos šaknys siejamos su ilgai gyvavusiomis liaudies tradicijomis, kuriomis daugelyje kultūrų plito istorijos apie svetimą įsibrovėlį, išbandymus ir bausmes už ramybės trikdymą. Robertas Southey įtvirtino siužeto atpasakojimą raštu anglakalbėse literatūros tradicijose, tačiau daug senesni, žodiniai variantai galėjo cirkuliuoti šalies pasakotojų tarpe. Vėliau pasaka buvo adaptuota ir perdirbta skirtingomis formomis: moralizuojančios versijos, vaikams pritaikytos iliustruotos knygos ir trumpesni ar ilgintini siužeto variantai.
Temos ir interpretacijos
„Trijų meškiukų istorija“ nagrinėja kelias pagrindines temas:
- Smalsumas ir ribos: vyr. veikėjos smalsumas virsta dėsningomis pasekmėmis — istorija moko vaiką apie privatumą ir kitų daiktų pagarbą.
- Baudimas ir atpildas: ankstyvos versijos akcentavo moralinį pasmerkimą, o vėlesnės labiau žaidė su situacijos komiškumu.
- Transformacija: personažų amžiaus ir lyties pakeitimai vėlesnėse versijose atspindi kultūrinius požiūrius į tinkamą pasakos formą vaikams.
Adaptacijos ir poveikis populiariojoje kultūroje
Istorija buvo pritaikyta animaciniams filmams, vaidybiniam filmui ir trumpametražei operai, taip pat įkvėpė eilę kitų meninių projektų — nuo iliustracijų ir vaikų filmukų iki sceninių interpretacijų ir literatūros parodijų. Pasaka tapo kultūriniu archetipu, kuriuo remiasi pedagogai, psichologai ir literatūrologai, aptardami vaikų raidos temas ir pasakojimo funkciją ugdant vertybes.
Kam skirta ir kodėl išlieka populiari
Ši pasaka dažnai skaitoma vaikams dėl aiškių, kartojamų motyvų ir paprastų moralinių pamokų. Jos elementai — trys daiktų versijos (didelis, vidutinis, mažas), pasikartojimas ir netikėtas pabaigos posūkis — padeda vaikams suvokti skirtumus, priežastį ir pasekmę bei lavina istorijų atmintį. Dėl universalumo ir lankstumo siužetas lengvai pritaikomas naujiems kontekstams, todėl pasaka išlieka gyva ir aktuali.
Istorija
Trys meškiukai - "Mažas, mažas, mažas meškiukas, vidutinio dydžio meškiukas ir Didelis, didžiulis meškiukas" - gyvena namelyje miške. Kiekvienas iš jų turi po puodą košės, kėdę ir lovą. Vieną rytą jie išeina pasivaikščioti į mišką, kol košė atvėsta. Kol meškų nėra, į namą įeina maža sena moteriškė - "įžūli, bloga senė". Ji suvalgo meškiuko košę, sulaužo jo mažą kėdutę ir užmiega jo mažoje lovoje. Grįžę namo meškučiai pamato, kad senelė miega. Ji pabunda, pamato meškiukus, iššoka pro langą ir krinta mirti - daugiau jos niekas niekada nebematys.
Kilmė
"Trijų meškiukų istoriją" parašė anglų rašytojas Robertas Southey. Ji buvo išleista 1837 m. jo 4 tomų esė ir apsakymų rinkinyje "Daktaras". Southey tikriausiai girdėjo šios istorijos versiją dar būdamas berniukas iš savo dėdės Williamo Tylerio. Būtent ši versija tikriausiai buvo pagrindas Southey istorijai, įtrauktai į "Daktarą". Nežinia, iš kur ir kaip dėdė sužinojo šią istoriją. Southey šią istoriją žinojo jau seniai prieš ją paskelbdamas. Nuo 1813 m. jis ją pasakojo šeimai ir draugams.
Labai panaši šios istorijos versija buvo sukurta anksčiau nei 1837 m. paskelbta Southey versija. 1831 m. dama, vardu Eleonora Mure, parašė šią istoriją eiliuotomis eilutėmis savo sūnėno ketvirtojo gimtadienio proga. Ir Southey'aus, ir Mure's versijose personažas, įeinantis į meškų namus, yra negraži sena moteris. Šios dvi versijos skiriasi tik kai kuriomis smulkiomis detalėmis: Pavyzdžiui, Southey meškos valgo košę, o Mure - pieną.
Tais pačiais metais, kai Southey išleido šią istoriją, Williamas Nicolas parašė eiliuotą versiją. 1837 m. liepos 3 d. Southey rašė, kad gavo Nicolo versiją. Jam ji patiko. Jis manė, kad tai suteiks istorijai daugiau vaikų dėmesio. Nicolo versija su iliustracijomis buvo išleista 1841 m.
Kai kurie[who?] mano, kad istorija apie tris meškas primena dalį "Snieguolės" arba Norvegijos pasakos apie princesę ir tris princus, apsirengusius meškų kailiais. Čarlzas Dikensas į savo 1865 m. romaną "Mūsų abipusis draugas" įtraukė istoriją apie goblinus, kuri taip pat primena "Tris meškiukus". Istorija, pavadinta "Skraiduolis", gali būti "Trijų meškų" originalas. Šioje istorijoje lapė (ne žmogus) yra įsibrovėlis į meškų namus.
Iliustracijoje iš knygos "More English Fairy Tales" (1894 m.) pavaizduotas pro langą iškrentantis lapiukas Skrapefotas.
Goldilocks
Praėjus maždaug 12 metų po to, kai buvo išleista Southey'aus istorija, rašytojas Josephas Cundallas savo knygoje "Malonumų knygų mažiems vaikams lobynas" pakeitė seną moterį į mažą mergaitę. J. Cundallas tai padarė, nes tuo metu buvo daug knygų vaikams apie senas moteris. Kai mergaitė pateko į istoriją, ji ten ir liko. Bėgant metams ji buvo žinoma kaip Silverhair, Silverlocks, Goldenlocks ir kitais vardais. Galiausiai kažkur XX a. pradžioje ji tapo Auksaplauke.
Ilgainiui trys Southey'io originalo meškiukai tapo tėčiu, mama ir meškiuku. Kadaise buvusi baisi istorija apie smalsią, bjaurią seną moterį ir tris meškiukus tapo jaukia istorija apie smalsią, gražią mergaitę ir meškų šeimyną. Viktorijos epochos istorijos versijose Southey'io "[T]here she sate till the bottom of the chair out, and down her's came, plump on the ground" (liet. Visos nuorodos į žmogaus "apačią" buvo ištrintos.
Interpretacijos
Knygoje "The Annotated Classic Fairy Tales" (2002) Harvardo profesorė Maria Tatar rašo, kad ši istorija kartais laikoma pamokančia pasaka. Ji įspėja vaikus apie pavojus, kylančius nuklydus į nežinomas vietas. Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien ši istorija dažnai pateikiama kaip pasakojimas apie tai, kas yra "teisinga". Tačiau ankstesniais laikais ši istorija buvo apie kišimąsi į svetimą nuosavybę.
Vaikų psichologas Bruno Bettelheimas knygoje "The Uses of Enchantment" (1976 m.) aptaria Goldilock'o pastangas peržengti Edipo problemas ir susidurti su paauglystės tapatybės problemomis. Bettelheimas rašo, kad ši istorija neskatina vaikų spręsti su brendimu susijusių problemų ir nesibaigia tradiciniu "ilgai ir laimingai" pažadu tiems, kurie išsprendžia savo Edipo problemas. Jis mano, kad pasaka neleidžia vaikui skaitytojui įgyti emocinės brandos.
Tataras rašo: "[Bettelheimo] skaityme galbūt pernelyg daug dėmesio skiriama pasakų instrumentalizavimui, t. y. jų pavertimui priemonėmis, kurios perduoda žinią ir pateikia elgesio modelius vaikui. Nors ši pasaka gal ir nesprendžia edipinių problemų ar brolių ir seserų varžybų, kaip, Bettelheimo nuomone, tai daro "Pelenė", ji rodo, kaip svarbu gerbti nuosavybę ir kokias pasekmes gali turėti tiesiog "išbandyti" daiktus, kurie tau nepriklauso."
Istorija patvirtina Froido analinės stadijos interpretaciją. ""Trys lokiai": Elmsas (Alan C. Elms), Kalifornijos Deiviso universiteto profesorius emeritas, pateikia tokią interpretaciją ir kaip įtikinamą įrodymą nurodo istorijoje akcentuojamą tvarkingumą - vieną iš charakterio bruožų, kuriuos Froidas sieja su analine žmogaus raidos stadija. Elmsas apsakymo analinį pobūdį sieja su Southey ir jo purvu apsėsta teta, kuri jam perdavė savo maniją "šiek tiek švelnesne forma".
Iliustracija iš vaikystės mėgstamiausių ir pasakų istorijų
Pritaikymai
"Walt Disney" ir "Metro-Goldwyn-Mayer" studijos sukūrė animacinius filmus apie tris meškiukus - "Disney" 1922 m., o "MGM" 1939 m. 1958 m. "Coronet Films" sukūrė trumpametražį vaidybinį filmą, kuriame personažus vaidino tikri meškučiai ir tikras vaikas. 1984 m. "Faerie Tale Theatre" sukūrė televizijos versiją. Joje Auksaplaukę vaidina Tatum O'Neal.
Kurtas Schwertsikas parašė 35 minučių trukmės operą "Roaldo Dahlo Auksaplaukė". Meškiukas kaltinamas užpuolęs ponią Auksaplaukę. Kaltinimai apsiverčia, kai gynyba parodo, kad meškiukai turėjo daug rūpesčių dėl tos "įžūlios mažos sukčiautojos" Auksaplaukės. Spektaklis pirmą kartą pristatytas 1997 m. Glazgo karališkojoje koncertų salėje.
Ieškoti